Reta bei įdomi tibetiečių kalba

Tibetiečių kalba yra paplitusi pačiame Tibete, kai kuriuose Kinijos regionuose, taip pat Indijoje, Nepale, Butane ir Pakistane (dialektai balti ir purig). Visame Tibete dominuoja viena kalba. Dialektai skiriasi vienas nuo kito tarimu ir žodynu, bet ne tiek, kad žmonės negalėtų nesuprasti vienas kito.
Tibetiečių kalba yra tibetiečių grupės, kinų – tibetiečių kalbų šeimos. Tibetiečių kalba kalba apie šešis milijonus žmonių. Pagrindinis tibetiečių kalbos dialektas – Lhasos. Didelę įtaką tibetiečių kalbai, ypač žodynui, turėjo sanskritas, iš kurio tibetiečių kalba tiesiogiai ėmė beveik visą savo mokslinę  ir religinę-filosofinę terminologiją.
Tibetiečių kalbos socialinė struktūra matoma per šnekamąją ir literatūrinę kalbą, per pagarbias formas. Literatūrinė tibetiečių kalba atsirado atsiradus raštui (seniausias raštas yra Samje vienuolyne – 7 a.) ir atsiradus Tibete budizmui. Literatūrinė kalba susiformavo išvertus iš sanskrito kanoninius tekstus (budistinio kanono Tripitaka vertimas, 8 a.). Vėliau ji vystėsi literatūroje: istorinėje (Butono raštai, 14 a.), religinėje (mokslininkas, šventas, gelug mokyklos įkūrėjas Conkapa, 14-15 a.), meninėje (žymaus jogo ir poeto, kagju mokyklos mokytojo Milarepos eilėraščiai, 11-12 a; Dalai-Lamos VI, 17 a.)
Šiuolaikinė literatūrinė tibetiečių kalba išlaikė nuo senų laikų tradicinę orfografiją, mažai pakito gramatika, inovacijos atėjusios daugiausiai leksikos srityje.
Tibetiečių literatūra iš esmės yra religinio pobūdžio; iki šių laikų ji yra mažai išnagrinėta. Kūrinių yra gana daug, dauguma jų yra vertimai iš sanskrito (dėl budizmo atsiradimo Tibete 7 a.). Budizmo istorijai tai turi didžiulę reikšmę. Visi tibetiečių vertimai iš sanskrito kartu su nedaugeliu originalių kūrinių surinkti į du rinkinius. Pirmas – Kandžuras, tai yra “Budos žodžių vertimai” (100-108 tomų). Kai kurios šio rinkinio dalys apdorotos ir išleistos europietiškųjų mokslininkų. Antras rinkinys, dar didesnis (225 tomų), yra vėlesnių laikų ir vadinasi Tandžur, tai yra “Mokymų vertimai”. Jis turi tris dalis ir yra tikra enciklopedija: čia himnai, ritualai, liturgijos, filosofiniai ir religiniai traktatai, sanskrito gramatika ir leksikografika, retorikos, metrikos ir poetikos traktatai, astronomija ir astrologija, medicina, etika, technika ir tt. Be religinės yra turtinga liaudies ir grožinė literatūra, istoriniai veikalai, dainos, pasakos. Didžiausias Europoje tibetietiškųjų knygų rinkinys yra Peterburge Mokslų Akademijos ir universiteto bibliotekose. Tibetas perėmė knygų leidybos meną iš Kinijos. Atskirų paslankių raidžių nėra; tekstas išraižomas ant medinių lentelių, nuo kurių paskui ir spausdina.

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.