Karštoji pažintis su Afrika – Marokas 2018 (1 dalis)

Skridome skridome, ir pagaliau atskridome… į Maroką. Tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Agadyrą. Pasiimame išsinuomotą automobilį ir keliaujame link mūsų laikinų namų į Aglou. Pirmiausia apsiprantame su vietine vairavimo kultūra. Šiuo atveju suprantame, kad su ranka gali daug ką padaryti: parodyti posūkį, pristabdyti kitus automobilius, kad praleistų mus, aplenkti arba kitus praleisti.
Pavalgyti iš pirmo sustojimo mums nepavyko. Pasirodo, toli ne kiekvienoje kavinėje yra maisto. Daug kur yra tik arbata ir kava – maloniam bendravimui, reikalų aptarimui arba tiesiog laiką leisti. Be abejo, sėdi kavinėse tik vyrai. Kur ne kur, kavinių gilumoje moterys su vaikais ir vyrais. Vienų moterų nepamatysi niekur.


Galų gale atvažiavome į mūsų nuostabaus grožio, erdvumo, jaukumo namus. O terasa pirmame aukšte ir stogo terasa taip ir sako: “Niekur neikit, čia taip puiku degintis ir ilsėti… Uhhh…”.


Atlanto vandenynas… bangos… galybė ir didybė… Lyg ir yra panašumų su mūsų Baltijos jūra… bet vandenynas – tai kas kita – galia..jaučiama … kūnui juntama… širdžiai juntama… Žmonės maudosi… moterys su rūbais… hmm… mums keista… o laikui bėgant ir priprantame… lyg ir visai normalu…


Netoliese esantis didelis miestas – Tiznit – žinomas kaip sidabro gaminių miestas. Čia nuo senų laikų atvykdavo berberų karavanai ir atveždavo pasikeitimui ir pardavimui sidabro gaminius, pagamintus jų pačių. Keliaujame po Maroką su automobiliu, kas yra labai patogu, galima kažkur užstrigti ilgėliau, kažkur pasiskubinti. Tad pastatome mašiną ir keliaujame į Mediną – senamiestį. Čia pasitinka turgaus šurmulys, besiūlantys ką nors maži ir dideli… Įdomu pažiūrėti bei pasimatuoti marokietiškus tradicinius rūbus, pasiderėti su pardavėjais… o kaip gi be to… su kokiu malonumu jie derasi, jie tiesiog patys pirmi siūlo mažesnę kainą, derasi lengvai ir maloniai…
Apie Tiznitą nėra daug informacijos – įkurtas 1881 metais sultono Hassan I-ojo, kuomet šis norėjo įtvirtinti savo kontrolę regione. Šiandien čia gyvena apie 50 tūkst. gyventoju. Miesto vizitinė kortelė –  sidabro gaminiai, durklai ir kardai.


Legzira. Važiuojant nuo Aglou plage link Sidi Ifni, besigrožint pakrantės vaizdais, paplūdimiais, vienetiniais viešbučiais bei namais, privažiuojame prie Legzira plage. Nusileidus prie vandenyno, grožimės artėjančiomis bei tolstančiomis bangomis, einame į vieną pusę, lipame nuostabiomis uolomis, stebime dūžtančias prie kojų į uolas bangas, kurios tarsi užburia, užsuka galvą, “užmedituoja”. Už vienų uolų, kita tuščia pakrantė, už jos vėl milžiniškos uolos, pralindus pro kurias vėl pakrantė…Einame į kitą paplūdimio pusę… o ten atsiveria… uolų arka – nuostabus gamtos architektūros kūrinys – didingas, gražus, išsiskiriantis ir tuo pačiu harmoningai derantis…


Marakešas – miestas, kurį aš mačiau dabar, įsivaizduokite, stovėjo ir senais laikais. Žymiausias ir didžiausias turgus Jemma El Fna surenka kaip ir prieš daug metų tūkstančius pardavėjų, siūlančių tradicinius drabužius, tradicinius odinius batus, marokietiškų ornamentų žibintus, didžiulę įvairovę prieskonių, žolių, mineralų, aliejų; uždegančiai kviečiančių išgerti šviežiai spaustų sulčių. Šiaip derėtis nesudėtinga, prekeiviai noriai derasi, tik aliejų krautuvėlių pardavėjai mažai nuleidžia. Tiek to… vistiek priperku argano aliejaus dovanėlėms, visgi vietinio augimo, atvežtas iš kilmės šalies. Moterys siūlo piešti raštus ant rankų su chna. Kaip bederėtum nuo pradžių, sako kainą neaiškiai, tik pagauna ranką, iškart piešia, o paskui reikalauja kosminių pinigų. Ir dar rėkia, kad joms nenori sumokėti. Matosi, kad atidirbta schema. Visos turistės norėdamos atsikratyti rėkiančios vietinės sumoka daugiau nei buvo tartasi. Aplink rateliais sustoję žmonės stebi vienur gimnasto pasirodymą, kitur būgnininkų ir dar daug kitų pasirodymų. Akyse raibsta nuo spalvų įvairovės, ausyse susipina, sakyčiau, visai darniai, garsų įvairovė. Prasivažiavome su karieta ir arkliukais po Marakešą. Žvilgtelėjome į rūmus, sodus, parkus, į pievelėse besiilsinčias šeimas, atskiras vaikinų ir merginų kompanijas. Pastebėjau, kad patys žmonės yra gerai apsirengę, susitvarkę. Namai taip pat viduje tvarkingi, tik už aukštų tvorų to nesimato. Iš išorės nieko nesimato, visa prabanga ir grožis paslėpti už aukštų tvorų.


Marakešas yra ketvirtas pagal dydį Maroko miestas bei vienas iš keturių „Maroko imperatoriškųjų“ miestų (kiti – Rabatas, Fesas ir Meknesas) įsikūręs šalies centrinėje dalyje, šalia Aukštųjų Atlaso kalnų papėdės. Miesto senamiestis įtrauktas įUNESCO saugomų objektų sąrašą. 1062 m. Marakešą įkūrė Almoravidų dinastijos pirmasis valdovas Jusufas ibn Tašminas (Youssef Ibn Tachfin). Greitai jis tapo komerciniu, kultūriniu ir religiniu Magrebo, Andalūzijos ir šiaurinės Afrikos centru. Almochadų dinastijos valdymo metais Marakeše pastatyta Kutubijos (Koutoubia) mečetė. 11 – 12 a. ir 16 – 17 a. vidurio Marakešas buvo Maroko sostinė. Marakeše dabar gyvena daugiau nei milijonas gyventojų ir didžioji dalis jų turi berberiškas šaknis. Taip pat gana didelės yra europiečių bendruomenės: prancūzų, vokiečių, anglų, italų ir šveicarų.
Agadyras – turistinis miestas, kur kainos dvigubai didesnės nei kituose miestuose, kur viešbučiai šalia vienas kito, kur turistai šalia vienas kito, kur daug paslaugų, skirtų turistams, kur marokietiškos atmosferos nesurasi. Tad man įspūdžio šis miestas nepadarė. Bet kelionė į Agadyrą su pakeleiviais kupranugariais buvo įspūdinga.


Agadyras – Viena vertus, tai didžiausias Maroko kurortas, modernus miestas su išvystytomis turizmo paslaugomis, pramonės šakomis, švietimo įstaigomis. Antra vertus, tai paskutinis didelis civilizuotas miestas, už kurio plyti neaprėpiamos Sacharos dykynės iki pat Vakarų Afrikos krantų. Aukšti Atlaso kalnai kurortą saugo nuo deginančio Sacharos karščio. Vėsesnės Kanarų srovės atgaivina Agadyrą vasarą, o Sachara sušildo žiemą. Tad vasarą kurorte vyrauja apie 27–30 laipsnių šiluma, vandens temperatūra – 21–24 laipsniai. Net ir rudenį (spalį ir lapkritį) vidutinė oro temperatūra yra apie 24, vandens – 18 laipsnių šilumos. Šiltas ir švelnus klimatas, 300 saulėtų dienų per metus kasmet į Agadyrą sutraukia daugybę turistų.
Maistas. Negausus, bet labai skanus vietinio tradicinio maisto pasirinkimas – kuskusas su daržovėmis, vištiena, įvairios rūšies mėsa; tadžinas – trikampiuose moliniuose induose pagamintos daržovės, mėsa, žuvis, vištiena; salotos kokių penkių rūšių, iš kurių kasdien valgiau marokietiškas salotas (smulkiai papjaustyti pomidorai, paprikos, svogūnai, gali būti žalių lapų, kiaušinis); sultys – mmmmmm… skanumėlis… bananų, avokadų, migdolų, apelsinų, įvairių vaisių… Šviežios, ką tik išspaustos iš sultingų vaisių… Taip pat yra įprastų picų, kiaušinienių, makaronų, įvairių rūšių sumuštinių. Turguose ar parduotuvėlėse šviežių vaisių, daržovių ir viso kito. Melionas saldumo kokio… tarsi medų valgai. Saldumynų tik kepyklėlėse, jų yra ir įprastų, ir tradicinių. Bet brangoka… tad nepersivalgiau – tik paragavau.

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.