Kelionė į Ladakh’ą 2016, 1 diena mokykloje

1 diena mokykloje

Pasirodo duoda visiems vieną dieną aklimatizacijai, poilsiui. Visa diena laisva. Be abejo, argi aš ilsėsiuos visą dieną… Pirmiausia, nuėjau su Keise į interneto kavinę, kurioje internetas veikė kokių dešimt minučių. Daugiau inerneto nebebuvo.Tad likau be interneto. Tai reiškia be bendravimo su man artimais žmonėmis. Tada ir pradėjau rašyti šią rašliavą – kažkoks ryšys su jumis. Taigi, be interneto. Aprašysiu namą, kur gyvenu. Vonios kambarys tik su šaltu vandeniu. Šilto vandens taip supratau ladakiečiai nežino, kad būna. Tualetas natūralus – dviejų aukštų pastatėlis, lipi į antrą aukštą, ten skylė. Padaręs savo reikalą, pjuvenom užkąsi. Tad dušiukas manęs laukia mėnesį laiko tik šaaaaltas. Evaldas džiūgautų tą išgirdęs. Valgyti šeima atneša ant padėkliuko pusryčius ir vakarienę, o pietus valgau mokykloje.

Šeima. Šeimininkas turi prekybinį kioskelį turguje, šeimininkė nežinau kur dirba. Susidraugavau su dviem jų dukrytėmis, 12 ir 13 metų, Tsomo ir Sonam, dar yra mažas berniokėlis ir 17 metų vaikinas Padma. Dažniausiai mergytės man atneša maistą, vis atlekia prie manęs, man išėjus iš kambario. Tai ir mėgstu pabūti, pabendrauti. Virtuvėlė ladakiečių wow… 2 kv.m., ir mes dar sakome, kad pas mus mažos virtuvės. Pasirodo, ko tereikia virtuvėje – viryklės dujinės, šaldytuvo, virtuvės įrankių ir stalo įrankių, gal dar vienos spintelės lėkštėms. Viskas… Šeimininkai miega svetainėje, kur televizorius, kur visa šeimyna susirenka. Viename kambaryje berniukai, kitame mergaitės. Miela šeimynėlė. Šeimininkai angliškai nė dviejų žodžių nesuveda, tad kolkas mergaitės ir vyriausias berniukas vertėjauja. Na, o vėliau, gal vertėjų nebeprisireiks.

Keisi. Kaip suprantat, tai nėra jos tikras vardas. Taivanietiško be šansų suprasti. Aš galvojau, kad aš būsiu vyriausia. Na ne, pusė klasės vyresni už mane. Pusė jaunuolių. Keisės vaikai jau užaugę. Tad ji puolė į budistinius mokymus pagal gelug tradiciją. Kelis mėnesius studijavo intensyviai kažkur disputus, logiką, fundamentaliuosius pradmenis. Tibetiečių kalbą Daramsaloje kelis mėnesius mokėsi, ir čia atvažiavo toliau. Na ir crazy… Pilna emocijų, šneka šneka… Aš iš pradžių klausiau, aha, man gera anglų kalbos praktika. Paskui jau smegenys susisuka, kažkaip smegenys suprato, kad užtenka šypsotis, linktelti galva, ir to užtenka jai šnekėti. Patinku jai, geriausia „podruškė“ matyt dėl to, kad klausau jos. Nes kai visos taivanietės susirenka, ir visos šneka, tai vištidė. Koks ten budizmo mokymas, kad jos pilnos emocijų, pyksta, viskuo nepatenkintos. Labai, sako, daug mokosi, kad net medituoti nėra laiko. Kaip tą suprasti? O taivaniečių čia netgi 10, vienas berniukas iš Šanchajaus, vienas iš Anglijos, vienas iš Amerikos, mergina neatsimenu iš kur ir aš .

Vėliau su Keise nuvažiavome į miestą. Nuėjome į pagrindinę aikštę, aš į parduotuvėlę užsukau, tik apsisuku, jos nebėra. Blyyyn, vėl reiks ieškoti kaip grįžti pačiai. Dar gerokai prasivaikščiojau po parduotuvėles ir pradėjau ieškoti kelią atgal. Radau iki tuktuko, blyyyn niekaip neatsimenu rajono pavadinimo. Paklausinėjau vairuotojo, aha, išgirdau pažįstamą pavadinimą, va, jis. Tai, kad dabar žinau kelią į miestą. Ufff…

Pajudėjus vėl poilsis. Pabendravimas su taratorka Keisi. Na ir psichologinis pasirengimas rytdienos pirmai mokslo dienai. Su rugsėjo 1-ąja!!!!!

The last day of English, by by… Taši delek…….

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.