Kelionė į Ladakh’ą 2016, 10-14 dienos mokykloje

Antradienis.

Mokslai. Vakare šiek tiek maloniai pabendrauju su šeima. Jie mane pavaišina tai papaja šviežia, tai abrikosėliais mažais. Skanuuuuu….

Trečiadienis.

Mokslai, kurie man jau …. Smegenys verda, tuoj ištekės iš puodo. Vakare jau knygų imti rankos nekyla. Gerai bent mokytojai truputį angliškai karts nuo karto nusišneka. Pirmą savaitę griežtai visi laikėsi tibetietiškai kalbėti. Tada išeina tokiems žaliems kaip aš per pertraukas nepakalbėsi. Daug tylėjau. Antrą savaitę šiek tiek pradėjo visi angliškai nusišnekėti. Aš laiminga galėjau į pokalbius įsitraukti.

Šiandien buvo svečių. Kažkokie dėdės iš tibetiečių vadovybės. Jie atidarė mokyklą ir pasakė kalbą apie tai, kaip gerai, kad žmonės mokosi tibetiečių kalbos ir kultūros. Kad Tibetas nepasimirš, o plėsis. Ir panašiai.

Ketvirtadienis.

Labiau visi susidraugavo, mokytojai ir mokiniai. Po pamokų paklausinėjau kas iš kur. Įdomu buvo kaip jie pateko iš Tibeto į Indiją, kaip gyvena. Visi mokytojai jauni iki 30, tik vienas 37 metų. Kažkas jau apsigyvenęs Lehe, kažkas Dharamsaloje. Jie atviri, nuoširdūs, puikūs žmonės. Vienas dirba vadovybėje kažkur, kitas studijuoja ekonomiką. Atostogas praleidžia mokydami mus. Trečias vaikinas baigęs visus mokslus dirba mokytojaudamas. Draugų jie turi dažniausiai nedaug. Gyvenimas jų sakyčiau sunkus, buitis sunki. Namai be karšto vandens, mūsų mokykla, kur gyvena ir mokytojai atvykę iš Dharamsalos, net ir be šalto vandens. Tai galima įsivaizduoti, vandenį nešioti, skalbti, gaminti ir t.t. Bet jie labai laimingi, jie bendraujantys, visada su šypsenomis. Per cham cham (pasivaikščiojimus) vienas mokytojas nesilaiko taisyklės only Tibetan, tai įdomu pabendrauti, pajausti šių žmonių nuotaikas, mąstymą.

Kadangi mokinių daugiausia taivaniečių, tai jie tarpusavyje taivanietiškai ir kalba. Man vėl gi neišeina įsiterpti. Kai riba pradėjo mažėti tarp visų šių grupių, tai jau ir su manim angliškai vis daugiau pradėjo kalbėti. Šiandien su vienu taivaniečiu vyruku prakalbėjome 3 valandas. Jis labai komunikabilus, ir dar nyingma mokyklos, ir dar mūsų linijos, ir dar nagpa. Tai jau bendros kalbos buvo. Budizmas, gyvenimas, apie tradicijas, šalis. Apie viską. Šaunu, ir vakaras neprailgo.

Šiandien turėjome su šeimininke važiuoti kanklingą pirkti, tą, antrą adatą šiene… Bet ji pasakė, kad rytoj pati nupirks ir atneš. Nes užsieniečiams labai aukštas kainas sako, ji kiek galės nusiderės. Na gerai…

Penktadienis.

Įprasta mokslų diena. Mokytis sunku. Nepasakosiu kaip dažnai jaučiuosi nepatogiai dėl to, kad vis tiek laiko nesuprantu. Gramatiką, kas vadovėlyje parašyta, suprantu. Bet šnekamosios kalbos niekaip negaliu normaliai suprasti. Kartais suprantu, o atsakyti nežinau kaip. Na visai kaip šuo…

Grįžtu namo, o gi ten manęs laukia kas? Teisingai… kanklingas. Toks jausmas, kad ant lėkštutės atneštas. Suuuper.

Šeštadienis.

Na va, vėl kažkur važiuoti reikės. Nemėgstu. Nes skirsto vieną mokytoją ir du mokinius. Ir aišku, vienas mokinys gerai šnekantis, tai aš lieku už borto su bendravimu.

Atvažiavome… O, kokia graži vieta. Thiksey vienuolynas. Ir nuotaika mano pagėrėjo. Šiaip, aš puikiai viena susitvarkau. Ta mokytoja su mokiniu kažkur savaip. Aš jų ten nesekiau, aš savais keliais. Fotkinau viską aplink. Kad ir kiti mokytojai su mokiniais šalia. Tad pasišnekučiuoti buvo su kuo. Nuotaika visų puiki, fotografuojame vieni kitus, kartu. Vieta nuostabi, šventyklos, aplink gyvena vienuoliai. Tad patenkinta prisišlieju prie kitos grupelės ir keliaujame atgalios.

Nusileidome prie kelio, o gi pasirodo transportas nepaduotas ant lėkštutės. Ką??? Reikia patiems susitranzuoti. Ok. Vaikinai mokytojai stabdė stabdė ir sustabdė atvirą furgonėlį. What??? Na, aš gi ne iš kelmo spirta, įsiropščiau į tą furgonėlį kartu su kitais. Kaip šauniai mes pasivažiavome!!! Su vėjeliu… Visos moterys, mes juokėmės, džiugavome kaip mergičkos. Emocijos buvo nuostabios.

O dar nepaminėjau, kad oras šią dieną pasitaikė ypatingai šaltas. Aš net negalėjau pagalvoti, kad čia gali taip būti. Visą dieną po truputį linojo. Ir šalta… O aš gi, nežinodama, kaip visad su maikute. Visi su striukėmis, šalikais dreba. Man vaikščioti kažkaip buvo šilta visą laiką, netgi malonu, nekaršta.

Po šio vienuolyno, prasivažiuoti su furgonėliu, kai vėjas taip pučia, kad net žandai dreba ir nesušalti, neįmanoma. Grįžom mes ne namo, o priklausė pietūs pakeliui. Pietūs, pasirodo tokioje didelėje pievoje, kur stovi tentai ir visi kas nori gali piknikauti. Čia mokinių vyresnių klasių marios. Muzikos garsiai paleistos. Be abejo, nuo šalčio visi aplink šoka. Mes ateiname, tuščia, pasirodo reikėjo sulaukti visų. Stovėti ir laukti šalta, blynnn… bet stoviu, darosi vis šalčiau, bet vaidinu kad nešalta. Vistiek gi niekas niekuo nepadės. Patys visi dreba, dantis ant danties nepataiko. Aš įsijungiu vidinį radiatorių… ir man šaltoka, bet ne taip stipriai kaip apsirengusiems žmogeliukams.

Galų gale….. Na gi, galų gale atšliaužia visi ir maistas… Visi pasiima maisto ir susėda valgyti ant ko?… ant žemės, be abejo. Čia Indijoje apskritai viskas daroma ant žemės. Suprantama dabar, kodėl jie visi tokiame karštame klimate serga. Alei vieno, visi vaikai, suaugę… Aišku žemė šalta, ir jie suserga. Aš viena lieku ištvermingai stovėti. Stoviu ir valgau. Va taip… Stovėsiu, nors ir išsiskiriu iš visų, bet nesėsiu ant šaltos žemės.

Pavalgėme, ir nuo šalčio jaunimas pradėjo po truputį šokti. Vienas pradeda, kitas, vyresio amžiaus žmonės, o taivaniečiai, stovi nuošaly. Na ką gi, moving moving. Na, tai ką daryti , reikia sušilti, reikia didvyriškai parodyti, kad man nešalta. Ir kad europiečiai irgi ne snobai. Na ir nuėjau aš šokti. Jau šokau kaip galėjau, iššokdinau ir vietinius ir taivaniečius stovinčius ir besitrypiančius nuošaly. Visi buvo laimingi. Ir lyg į mane kažkaip geriau pradėjo žiūrėti, na kad ne snobė čia kažkokia išdidi.

Aš tarp moterų lyg lady, kažkoks egzotinis elgesio objektas. Nes man viskas visada gerai. Jos aptarinėja, kad šiandien maistas buvo neskanus, o šiandien mokytojas blogai aiškino, o šiandien dar kas nors. O man visada viskas gerai. Vandens karšto nėra, na ir kas, man tinka. Maistas. Man skanus, iš tiesų maistas nuostabus. Mokytojai? Man tinka visi. Vienas griežtesnis, kitas kitoks, trečias dar kitoks. Ai, man tinka visi. Gal, jei būčiau pažengusi.. O kolkas tinka visi.

Nuėjome mes į antrą objektą, Shey palace. Visi po šokių labiau atsipalaidavę, bendrauja. Šįkart taip išeina, kad lyg ir visi kartu. Rūmai senoviški, trys tūkstančiai metų.

Po šių rūmų, vėl grįžom į kelią. Važiuosime namo jau. Stovime stovime, mašinos jokios nestoja. Prastovėjome apie pusvalandį. Po truputį pradėjome tipenti namų pusėn. Ną ką gi, drąsos reikia išsitraukti iš kišenės ir pakelti man ranką tranzavimui. Žinau gi, kad baltajai daugiau šansų, kad mašina sustos. Pakėliau, netgi dvi, mojavau. Sustojo, tilpome keturiese. Aš sau susistabdžiau, kiti tegul patys. Aš skubu kaip kasdien į interneto kavinę. Kasdien vis einu, neaišku bus internetas, nebus.

 

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.