Kelionė į Ladakh’ą 2016, 15, 16 dienos mokykloje

Sekmadienis.

Valio, šopingas. Užsakymų atlikimo diena. Iš ryto varau į Leh, Main Bazaar. Vienai vaikščioti – tai tikrai menas. Aš jau matau visus ir viską, jei kur grupelė, ten apeinu aplink. Jei pardavėjai indusai, tai geriau neužeiti, jei tik apsižiūrėti, nes labai pyksta, jei neperki. Jei pardavėjai musulmonai, tai labai elegantiški. Šiandien vienas mane nusižiūrėjo į priekį einant, ir kai atgal ėjau, pasikvietė į parduotuvę. Sakau, kad tikrai nesidomiu pašmina ir kilimais. Tikrai nepirksiu. Na tai, tiesiog pabendrauti užeik, sako. Arbata pavaišino. Visi čia galvoja, kad aš jauna esu. Čia vietinės moterys,  40-ies jau senos, raukšlėtos. Tai maloniai pabendravome, ir aš išėjau. Į kitas parduotuvėles užėjau, prisipirkau daug ko. Bet pažiūrėjau savo sąrašą, ko tai netuštėja, o vis pildosi pildosi. Kaip aš viską nuvešiu, neįsivaizduoju…

O dar radau, kur statulėles spalvina. Labai graži parduotuvėlė. Labai kokybiškos čia prekės, jų nedaug, nes pats meistras sėdi ir spalvina, bet gražu. Daug visko mačiau, net akyse raibsta. Bet čia tikrai galima rasti visko, ko tik nori. Turiu omeny budistinius daiktus.

Šiaip jaučiuosi čia gerai, dalinai. Nes orientuojuosi kur kištis, kur ne. Ką kur rasti. Šiaip čia saugu. Indų pačių labiau reikia saugotis. O čia dauguma tibetiečiai ir ladakiečiai, jie ramūs, saugūs. Merginos, kam dėmesio trūkumas?  Welcome… Apipils jus komplimentais, ir iš pradžių galvoji, kad tai falšas, kad tik nupirktum. Paskui atskiri, ir supranti, kad jiems tu ištiesų esi graži. Pasižiūriu į veidrodį penkiasdešimtą kartą. Nieko gražaus nerandu. Bet jie tegul sau galvoja, kad esu graži. Pasitikėjimo savo grožiu augimas. Gerai.

Grįžtu namo.

Pailsėjau, ką veikti? Į tą šurmulį nebenoriu. O, eisiu prie upės pasivaikščioti, kompu parašinėsiu taip draugų pavadintą „knygą“. Pasiėmiau pasitiesti, kompą, bananą. Bus super… Na ir kaip jūs manot nuėjau aš iki upės? Ne. Man beeinant, vyrukas kažkoks su mašina vis man ten kažkaip pipseno. Pažiūrėjau tik įvertinti situaciją ar vienas, ar pažįstamas ar ne (nesimato). Na ir toliau savo keliu nuėjau. O upė vienuolyno teritorijoje. Aš sau vaikštinėju vienuolyno teritorijoje, o jis tuščias dabar. Tik girdžiu, kad švilpauja. Žiūriu, tas vyrukas sustojo gi, išlipo ir man švilpauja.  Aš ir pasivaikščiojau, jau link atgalios. Blyyn, jis stovi. Aš apskaičiavau eiti saugiu atstumu, už sienos. Taigi moku pasisaugoti. Aš einu keliu, jis pavažiuoja, sustoja. Aš taip ir nuėjau iki namų, viską kontroliuodama. Ne ant tos užsirovė.

Viskas šiandien busiu visą likusią dieną namuose. Užtenka jau man tų žvilgsnių, kaip į beždžionę zoologijos sode.

Pirmadienis.

Mokslai įpusėjo. Dienos greičiau bėga. Lengviau, nes atsirado bendravimo šiek tiek. Mokytis sunku, bet per pertraukas pasižiūriu pro langą į kalnus ir kažkaip lengviau viduj darosi.

Po mokslų šiandien einame į kažkokį koncertą. Nesuprantu į kokį. Bet kaip mokinukė einu kažkaip vakarą praleisti. Ateiname labai iš anksto. Salė, žmonės sėdi ant grindų. Blyyyn, taigi iš tiesų jie gi čia visi ant grindų sėdi. Aaa. Aš gi turiu netyčia įsimetusi megztuką. Uff, bus ant ko sėdėti. O žmonių upė plaukia plaukia. Galų gale salė sausakimša. Pagalvojau, čia kaip Donato koncertuose didmiesčiuose tiek žmonių būna, o čia iš vieno tik rajono gyventojai. Žmonės jauni, seni, su vaikais, visi susigrūdo. O šou buvo dainininkų, šokėjų ir Mariko. Pasirodo, visi čia atėjo pažiūrėti į Mariko. Tai vaikinas moteriškais apdarais. Matyt, pirmas tibetietis transeksualas. Ir visiems linksma, smagu. Pasijaučiau kaip tarybinių laikų savanorių koncerte. Vienas padainuoja, tada ilgai laukiame kada kitas išeis. Tada pašoka kokia mergička, staigiai muzikai dar grojant išbėga, vėl lauki, tada vėl kas išeina. Per valanda ta Mariko išėjo vieną kartą, pašoko su dviem mergičkom. Na, po kelių valandų man ir atsibodo, ir karšta toje minioje. Ir šalia sėdinčios taivanietės sugalvojo išeiti, tad ir aš prisijungiau. Čia aš visada turiu kontroliuoti situaciją, niekas manimi nepasirūpins. Pati turiu žiūrėti kada išeiti, kaip namo parsigabenti, nes po devynių jau nustoja važiuoti taxi, laiku išeiti iš ten, kur nuo čango daugėja apsvaigusių indų. Žodžiu, visą laiką survive. Priprašėm žmogeliuko, kad su taxi mus pametėtų. Super, namuose.

 

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.