Kelionė į Ladakh’ą 2016, 7 diena mokykloje

7 mokslų diena. Šeštadienis.

Mokslai praktikoje tęsiasi gatvėse. Šiandien einame prie Shanti čorteno. Tai kitame Leho pakraštyje. Taigi lėtai žingsniuojame. Ilsimės. Po truputį kylame link čorteno. Pakeliui sustojant fotografuoti. Šio grožio neįmanoma nefotografuoti. Kalnų fone miestukas, kalnų fone kalnai, kalnų fone čortenai didesni ir mažesni… Kalnų horizontas…

Užeinu į kiekvieną šventyklą, apeinu patį čorteną. Ramu… harmoniška… Fotografuoju ir suprantu, kad kur bepažvelk, kur bepasisuk, visur gražios teisingos formos. Suprantu, kad aukojama aukštesnėms jėgoms tik grožis, tik darna, tik vidinę ramybę keliantys vaizdai, malšinantys emocijas.

Leidžiuosi žemyn. Einame su grupe pietauti. Užeiname į tibetiečių super paprastą kavinukę (jei taip galima pavadinti po tentu pastatytus staliukus su kėdėmis). Valgome. Šalia kitoje palapinėje matau senų tibetietiškų daiktų palapinę. Šiek tiek užkandus, man, aišku, knieti ten užeiti. Nueinu. Wow, pamirštu, kad valgiau, pamirštu, kad esu su grupe. Pasijaučiu, kad esu tibetietiškame kaime, turgelyje, kur sunešti naudoti daiktai. Kiekvienas daiktelis turi savo istoriją. Viskas sumesta, sukrauta. Pati ieškai, žiūrinėji, atrodo amžinybę čia esi. Randu du netikrus kanklingus, iš jako kaulų. Pasišneku su pardavėju – bedančiu tibetiečiu senuku. Šnekus, pasakoja apie tikrus ir netikrus religinius daiktus. Iš kažkur ištraukia ir kaip didžiulę vertybę parodo tikrą kapalą, iš tikros kaukolės. Apčiupinėjame kaukolės siūles. Daiktai su turiniu. Kaip ir pats senukas, vertas tiek pat dėmesio, net dar daugiau. Jame tradicija, jame istorija, jame kultūra. Jis – Tibeto atstovas. Jis – Tibeto veidas. Turiu omeny ne politinio Tibeto, o kultūrinio. To, iš pasakojimų, mums skambančių kaip pasakos, tolimos, nebūtos.

Grupė … aaa…, taigi grupė nori keliauti toliau. Toliau pagal planą Leh Palace. Aš ten jau buvau. Nors galima eiti dar, ir dar, ir dar. Bet šiandien užsikabinu už daiktų. Už bendravimo su žmonėmis, parduodančiais tuos daiktus. Tas savas pasaulis. Savas gyvenimas. Krautuvėlių čia marios. Kažką tiesiog apžiūriu. Kažkur norisi užeiti ir pasinerti į šių daiktų istoriją, iš kur jie, kas gamino, kodėl ir panašiai. Palyginti kokybę. Žmonės čia labai bendraujantys, malonūs, paslaugūs, bet neįkyrūs. Užeinu į vieną krautuvėlę. Daiktų daiktelių. Iškart matosi sudėta pagal kokybę. Lentyna verta stovėti ir žiūrėti, kitoje lentynoje daug pigių. Kiekvienas čia pagal save ras. Aš paklausiu statulėlių Vadžrasatvos ir Mandžušrio. Parodo vieną. Sakau, kad turėtume ant altoriau laikyti ir aukoti tik gražias statulėles. Aha… kalba pakrypsta į kitą pusę. Prasideda gražus bendravimas. Parodo nuostabias statulėles. Pardavėjas labai malonus, jo pirmi žodžiai buvo, sveiki atvykę į parduotuvę, kur darau žmones laimingais. Tai yra jis viską padaro, norimus daiktus ištrauks, nuolaidą padarys, kad tik visi būtų laimingi. Bendrauja labai paslaugiai. Savo daiktus ima iš lentynų kaip auksą, kaip gyvą subjektą, atsargiai, švelniai, su pagarba. Kiekvienam klientui visą dėmesį. Jei tuo metu užeina kitas klientas, prašo palaukti, kol pabaigs su šiuo klientu.

Yra ir kitų krautuvėlių su senukais meistrais arba tiesiog pasodintais autentiškais tibetiečiais senukais, kur seni daiktai suversti krūvon. Man ir tokios krautuvėlės širdžiai mielos.

Taigi apvaikščiojau, prisibendravau, kai ką nusižiūrėjau kitai dienai. Rytoj laisva diena, tad atvažiuosiu dar čia. Grįžusi namo ir mąstydama iš kur rasti tų daiktų, kurių nori Tania, man kilo mintis pakalbėti apie tai su šeimininke. Taip išsišnekėjus sutarėm ryt kartu važiuoti į turgų. Ji gal padės rasti  papuošalus Taniai ir tikras malas.

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.