Kelionė į Ladakh’ą 2016 Diena 4

18 valandų kelionė Manali – Leh

O autobusiukas taigi pasirodo ne toks kokį įsisvaizdavau. O įsivaizdavau tokį, kokiu atvažiavau čia, komfortišką. O čia pasirodė mikroautobusiukas, į kurį turėjo tilpti vienuolika žmonių. Wow… ir dar bagažą visų ant stogo sutalpinti. Žiūriu į žmones ir nesuprantu, ko jie taip šiltai apsirengę. Dieną čia karšta, naktį maloniai šilta. Keistuoliai, dar kailinius apsirengtų Indijoje. Šiaip ne taip susigrūdame, 18 valandų taip susigrūdus… ohoho. Kas kokias vietas bilietų pirko tampa nebesvarbu, vairuotojas kur norėjo ten ir susodino visus. Na tiek to, judame. Iš karto už Manalio prasideda kalnai, aukštyn žemyn aukštyn žemyn, ir taip 18 valandų. Įvertinusi situaciją, pradedu galvoti kaip galima būtų išsikabaroti iš autobuso, jei ką… Ant langų dar papildomi vamzdžiai uždėti. Matyt papildoma apsauga. Bet pamačius tokius kalnus, suprantu, kad jokia apsauga nepadėtų. O varo vairuotojas iš visų jėgų. Žiūriu į bedugnę šalia savo lango vieną, antrą, dešimtą, šimtas penkiasdešimtą. Spėju ir apmąstyti situaciją, ir prisiminti girdėtas avarijas Indijoje (dabar suprantu, kad jos šiaurės Indijoje), ir pasimelst.

Taigi, kylame kalnais, naktis, sniegas šalia, įdomu kiek laipsnių dabar? Šalta. Aš suprantu dabar tuos keistuolius, užsivyniojusius į visus savo šiltus rūbus ir miegančius ramiai. O aš su marškinėliais… Ką daryti? Prisimenu visus žiemos grūdinimus mūsų merginų, prisimenu filmą “Iceman”. Reiktų kažkaip pakvėpuoti, kol nevirtau varvekliu. Bandau, gal truputį ir padeda, o gal atsipalaidavau, nejudu ir tiesiog užledėjusi laukiu saulės kylant. Kol galų gale ir pamiegu. O miegas “komfortiškose sąlygose” besikratant autobusui taip, kaip kratėsi, kas atsimena, važiuojant taigoje, šokinėjant iki lubų. Taip važiuoju visas 18 valandų.

O gi kalnų didybė… Suprantama, kad aprašyti negalėsiu. Pasižiūrėkite internete Ladakho vaizdus. Ir visą tą aš mačiau savo akimis… Toks nuostabus vaizdas negali atsibosti, žiūriu žiūriu, fotografuoju. Atrodo kalnai kalnai, bet kiekvienas skirtingas, kiekvienas dar gražesnis, dar įspūdingesnis. Kiekvieną norisi įamžinti, tai su snieguotomis viršūnėmis, tai lygų, tai su gražiu reljefu, tai su tekančiais kalnų upeliais. O gi mes tai ir važiuojame per tuos tekančius upelius. Wow…  O šalia musų pusę kelio lydi kriokianti, renkanti visus tekančius kalnų upokšnius, srauni upė. Grožis neapsakomas. Per šią upę yra tilteliai, vienas, antras, dvidešimtas… Na, galų gale mes pravažiavome visą naktį, pusę dienos, jau 12 val dienos. Sustojimas. Atrodo nebedaug liko. Visi džiūgauja, kad nedaug liko…Žiūriu kilometražą… dar tik pusė atstumo. Hmmm, ko čia džiūgauti. Bet visi kalba, kad dabar bus geresnis kelias ir greičiau važiuosime. Pradžiugino, greičiau. Greičiau, nereiškia saugiau. Suprantu, kad visi nori greičiau atvykti į galutinį tašką.

Kaip tik nuo šio sustojimo turi pradėti jaustis aukštis. Iki šiol visuose sustojimuose žmonės užkandžiavo. Mano pakeleivė mane vis mokė, kad reikia gerai maitintis kalnuose. Pažiūrėk į alpinistus. Na, laba diena, sulygino su alpinistais. Jie taigi lipa, o mes sėdime autobuse, juolab besikratančiame. Na ir, aišku, prasidėjo blogumai, per kitus sustojimus tai vienas vemia, tai kitas. Blogumai reiškėsi kažkodėl moterims. Gal ir vyrams buvo ne itin gera, bet to nerodė. Taigi toliau važiuoja visi balti, bloguojantys. Aš džiūgauju, kad mano nevalgymas pasiteisino, pilvo neskauda, nebloguoju…… Bet, kad nesididžiuočiau, staigiai taiiiiiip bloga pasidarė. Gerai, kad nevalgius ir nebuvo kam iš manęs išeiti. Tada pasireiškė bendru pojučiu, taip silpna, šaltas prakaitas išpylė, atrodė tuoj nugriūsiu, bet griūti nebuvo kur, tad bandžiau laikytis, kažkaip susisukti sėdynėje. Po kažkiek laiko tas stiprus blogumas pradėjo mažėti. O tas silpnas šleikštulys, bendras silpnumas ir galvos pabėgimas iš savo vietos dar buvo visą likusią dieną. Pramerkiu akis, žiūriu, o mes taigi važiuojame jau begalę valandų ir vairuotojas visą tą laiką buvo tas pats, nesikeitė. Aš visą likusį laiką stebiu pro vairuotojo veidrodėlį jo akis. Siauros siauros, atrodo tuoj užsimerks. Mano blogumas nuėjo į antrą planą. Matau, kad visi nuščiuvo, įsisteiblijo į vairuotoją. Liko 74 km. Atrodo jau nenuvažiuosime. Mašinėlė lyg ir nelabai lygiai važiuoja. O kelias tai nepasidarė saugesnis. Visi skaičiuojame kilometrus. Šalia vairuotojo sėdynėje keleiviai vis keičiasi, kad šiek tiek pašnekintų. Įsijungė muzikėlę garsiai. Ok. Tegul, kad tik neužmigtų.

Na va, štai mes ir atvažiuojame į mūsų tikslo tašką Lehą. Dabar apie 21 valandą vakaro. Mano telefono roamingas visoje kelionėje po Indiją neveikia. O aš turiu paskambinti, kad mane atvažiuotų paimti. Aš dar nevisai sveika. O uždavinys pastatytas ohoho. Išlipu, esu su dviem kuprinėm, kažkur toli toli, be telefono. Wow… Ką daryti?

Pykstu dėl susidariusios situacijos. Bet… prašau vietinio vaikino iš jo telefono paskambinti. Mielai sutinka, surenka numerį, užimta, dar surenka ir dar, užimta. Blyyyyn, to dar man betruko. Ką daryti? Važiuoju į pakeleivės viešbutį. Iš ten prašau paskambinti. Malonūs žmonės. Sutinka. Skambutis, atsiliepia. Huuu, net palengvėjo. Aiškinu, kad atvažiavau ir t.t. Kitam telefono gale sako, kad užimtas, rytoj atvažiuos mane paimti. Ką???? Jokių rytoj, pareiškiu. Nowww. Ok. Na va, kitas reikalas. Aš be jėgų. Jo nėra. Dar kartą einu skambinti. Kur tas, kas turi mane paimti? I am coming. Ok. Laukiu laukiu. Galų gale sulaukiu. Du simpatiški vyrukai. Na gerai. Paima mano daiktus ir mes važiuojame tuktuku į mano gyvenamąją vietą, pas mano laikiną šeimą, mano rūpintojus. Atvažiavome. Užeiname.

Pilna žmonių, pilna vaikų, mane veda į mano kambarį (esantį šalia virtuvėlės). Visi aplink smalsauja, juda, apžiūrinėja mane. Iš karto prisistato angliškai kalbanti moterėlė, sakanti, kad irgi studentė mano mokyklos – klasiokė suprask. Keisi. Iš Taivanio. Emocijų per kraštus, džiūgesio, plepėjimo. Aš pirmiausia praustis po tokios ekstremalios kelionės. Kambaryje neatsidarinėjo langai, tai paprašiau šeimininkų. Padarė man oro. Visi padūzgavo, aš išsidėjau savo penkis daiktelius, ir griuvau miegoti.

4 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.