Vaikas ir vanduo

Prisiminsime, kad motinos įsčiose vaikas visą laiką aktyviai judėjo. Ir nenuostabu –  vandens aplinkoje jam buvo lengviau judėti, vartytis ir spardytis negu sausumoje. Gimęs vaikas jaučiasi kaip delfinas, išmestas į krantą – apie vartymąsi ir spardymąsi net minties nėra! Pirmosiomis savaitėmis po gimimo vaikui taip sunku apsiprasti su savo svoriu, kad jis vos sugeba judinti rankytes ir kojytes ir truputį kelti galvytę. Tačiau, poreikis judėti išlieka – tai vystymosi pagrindas, tai aplinkos pažinimo įrankis. Taip, taip, būtent įrankis! Visi jutimo organai siunčia signalus vaiko smegenims, ir ši įvairiausia informacija veikia smegenų vystymosi ir jų funkcijų tobulinimosi procesus. Be skonio, lytėjimo ir kitokių pojūčių, svarbūs yra ir vestibuliarinio aparato į smegenis siunčiami jutimai, t.y. kūno padėties erdvėje pasikeitimo jutimai. Gravitacijos jėgas, su kuriomis vaikas susipažino gimęs, mes panaudosime kaip įrankį gimnastikos pratimams su vaiku atlikti.

Labiausiai paplitęs metodas tyrinėti nesvarumo efekto poveikį žmogaus organizmui – “pasmerkti”, sveiką suaugusį žmogų visiškam lovos režimui. Tokio priverstino neveiklumo, vadinamosios hipodinaminės būsenos, rezultatai yra įspūdingi. Jau po pirmųjų 72 valandų daugelis organizmo sistemų pradeda rodyti pirmuosius savo veiklos susilpnėjimo požymius: keičiasi skysčių apytaka organizme, atsiranda hormoninių pakitimų, vystosi dehidratacija, mažėja širdies ir kraujagyslių  elastingumas ir patvarumas, iš kaulų  išplaunamas kalcis. Savanoriai  skundėsi dažnais galvos, nugaros skausmais, vidurių užkietėjimu, apatija ir laikinu orientacijos praradimu.

Ką tik gimęs žmogus visa savo esybe rodo norą judėti. Neįmanoma įsivaizduoti sveiko ir nejudančio vaiko. Žanas Žakas Ruso, žymus  prancūzų filosofas ir švietėjas, kvietė vaiko nevystyti, suteikti jam laisvę, ją suvokdamas ne kaip pasyvią būseną, o gana savarankišką ir aktyvų pasaulio pažinimą. Kūdikiui tai – judėjimo laisvė.
Turėdamas fiziologinį poreikį nuolat judėti, kūdikis pažįsta pasaulį pirmiausia per laisvą motoriką, judrumą, judėjimo aktyvumą. Tai – vienintelis savęs ir sąveikos su aplinka pažinimo būdas. Žymus pedagogas ir mokslininkas N.D.Ušinskis teigė: „Laiko ir erdvės suvokimas, taip pat ir jų išmatavimas, gimsta jaučiant mūsų laisvus judesius.“
Kaip paleisti veikti šį judėjimo mechanizmą nuo pat gimimo, kai vaikas dar net nešliaužia? Tą galima padaryti pasitelkiant gimnastiką. Įvairaus amžiaus vaikai gali daryti tiek dinaminius, tiek statinius pratimus. Bet gal panaudokime vandenį! Turint omeny, kad devynis mėnesius vaisius vystėsi vandenyje, naujagimį  galima laikyti greičiau vandens būtybe, o ne sausumos.
Naujagimio „spardymosi“ ir judėjimo refleksai labia stiprūs. Taigi, apsipratęs  vandenyje, jis būtinai plauks. Pats baisiausias  dalykas jam – suaugusiųjų baimė ir netikėjimas. Kad vaikas nebūtų sukaustytas tėvų baimių ir jų neigiamos patirties, reikia daryti dinaminę gimnastiką.
Frederikas Leboje taip aprašo šį procesą: „…vaiką ima ir panardina po vandeniu… Labai lėtai. Kai tik vaikas paneria, dingsta jo svoris. Dingsta jo kūnas. Jis plaukia. Ir laisvas.
 Jis nustebęs ir džiaugiasi…
 Rankos, laikančios vaiką vandenyje jaučia, kad vaikas jomis visiškai pasitiki. Tai, kas galėjo sukelti baimę ir įtampą, dabar tirpsta, kaip sniegas  saulėje. Viskas, kas buvo įtempta, užspausta, pradeda gyventi ir judėti.“ (Frederik Leboje “Už gimimą be prievartos”)
Panardintas į vandenį, vaikas negali užspringti, nes suveikia kvėpavimo sulaikymo refleksas (iki 4-5 sek). Naujagimio kvėpavimo centras atsparus deguonies trūkumui, ir nustojus deguoniui patekti,  automatiškai pradeda vykti anaerobinė medžiagų apykaita. Reikia palaikyti ir vystyti šį unikalų sugebėjimą. Be reguliarių plaukiojimo ir nardymo pratybų, šis gebėjimas dingsta.

Ką duoda vaikui nuolatinis ir ilgas buvimas vandenyje? Plaukiojančių kūdikių  fizinio išsivystymo lygis aukštesnis. Jų judesiai koordinuoti, raumenys stiprūs, greita reakcija, stabili nervų sistema. Dėl nuolatinių treniruočių vandenyje greitėja judesių sausumoje formavimasis.
Plaukiojantys kūdikiai anksčiau pradeda sėdėti, stovėti, šliaužioti ir vaikščioti. Įrodyta, kad  nuo gimimo plaukiojančių vaikų fiziologinės sistemos vystosi greičiau ir anksčiau. Toks vaikas greičiau vystosi ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Reikia tik sudaryti jam plačias  veiklos (šokimas, dainavimas ir t.t.) galimybes.
Plaukiojantys nuo gimimo kūdikiai drąsūs, savarankiški, aktyvūs. Vystosi jų orientacija erdvės ir laiko atžvilgiu, anksčiau pasireiškia  pažintinis tyrinėjimo instinktas, didesni prisitaikymo gebėjimai.
Plaukimas – tai paskatinimas pasąmonei valdyti psichiką, emocijas, susidoroti su savo baimėmis. Psichologai, tyrinėję „vandens“ vaikus, pažymi jų draugiškumą, norą padėti kitiems. Tai psichologiškai stiprūs žmonės, turintys daug energijos, o psichologiškai stiprus žmogus tikrai nerealizuos savęs per žiaurumą.
Kodėl kūdikiai greičiau išmoksta plaukti ir nardyti negu vyresnio amžiaus vaikai:
– nuostabus gebėjimas iš visko gyvenime mokytis, viską priimti;
– gebėjimas sulaikyti kvėpavimą po vandeniu;
– vandens baimės nebuvimas (vandens baimė dar nesusiformavo);
– spardymosi judesiai, pamėgdžiojimo refleksas (jei šalia plaukia mama);
– galimybė gebėjimus stimuliuoti maistu (I.Čarkovskio metodas).
Svarbu suprasti, kad vandeninis vaiko vystymasis tai ne vienpusiškas , o harmoningai besivystantis vaikas, atskleidžiantis viską ką jam davė gamta. Mūsų tikslas – suderinti fizinį pasirengimą vandenyje su intelektualiniu ir moraliniu vystymusi.

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.