Šiek tiek apie medų…

Medus  vertingas maisto produktas, kuris yra nektaras, dalinai bitės išvirškintas. Bičių gyvenimas nuolat susijęs su gėlėmis: nuo gėlių jos surenka saldų nektarą ir žiedadulkes, kurie ir yra jų vienintelis maistas.
Medaus sudėtyje yra daugiausia vaisių ir vynuogių sultys (iki 75 proc.). Be to, ten yra šiek tiek geležies, fosforo ir kitų mineralinių medžiagų. Kaip ir bet koks kitas natūralus produktas, medus turi vitaminų.
Tibeto medicinoje medus naudojamas kaip vaistas- palydovas. Jis rekomenduojamas žmonėms su viršsvoriu – tai vienintelis saldus produktas, kuris mažina Gleives. Medus padeda esant ligoms, susijusioms su apykaitos procesais ir Gleivių došai sutrikus. Gali būti naudojamas kaip pagrindas piliulėms. Vartojant kartu su vaistais gerina įsisavinimą ir koreguoja skonį. Išoriškai tinka vartoti tepalams, aplikacijoms.
Kinų gydytojai skiria medų esant skrandžio opai derindami su kitomis priemonėmis – kaip priemonę prieš tinimą, taip pat gaminant piliules. Išoriškai rekomenduoja esant piodermijai, gilioms trofinėms opoms.
Arabų medicinoje medų naudojo esant žaizdoms ir opoms kaip priemonę “valančią, atidarančią kraujagysles, sugeriančią skysčius iš kūno gilumos ir stabdančią mėsos pūvimą.” Be to, buvo laikoma. Kas jis “džiovina ausį ir gerina klausą, gerina  regėjimą kaip rūke, stiprina ir minkština skrandį ir gerina apetitą, virtas medus stipriau varo šlapimą”.
Medus nerekomenduojamas vaikams iki 18 mėnesių. Žmonėms, alergiškiems bičių produktams, medus taip pat gali sukelti alerginę reakciją.
Buriatų lamos naudojo medų 60 sudėčių gamybai, tarp kurių tepalai, milteliai ir aliejai vidiniam vartojimui esant “silpnai skrandžio ugniai”, piliulės, stiprinantys potenciją vaistai ir taip vadinami čudlenai – stiprinančios kūną priemonės.
Pirmojo pasaulinio karo metu daugelis Europos medicinos įstaigų sėkmingai naudojo medų kaip išorinę priemonę gydant žaizdas, odos ligas, kurbunkulus ir furunkulus. Medus turi baktericidines savybes: jis gali naikinti ligas sukeliančius mikroorganizmus arba stabdyti jų plitimąsi. Neveltui senovėje mėsą vežant ilgus atstumus, išsaugoti ją užpildavo medumi.
Medus teigiamai veikia organizmą nervams išsekus, padeda esant širdiems ir kepenų ligoms. Minkština gleivines, todėl rekomenduojamas esant kosuliui ir gerklės ligoms. Gali būti naudojamas kaip gydomoji priemonė esant virškinamojo trakto ligoms, ypač skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opai, lėtiniam gastritui su padidintu ir mažu rūgštingumu.
Priklausomai nuo augalų, nektaras, kurį surenka bites, skiriasi pagal spalvą, skonį ir kvapą. Populiariausi – akacijų, koriandro, kaštonų, liepų, saulėgražų, rapsų, grikių. Gali būti – pievų, stepių, miškų, kalnų, taigos.
Centrinis medus gaunamas iš sotų. Jis gali būti skystas arba kristalizuotas. Susikristalizavęs medus išlaiko savo savybes. Per daug skystas medus  yra dar nesubrendęs – nepakankamai pabuvęs sotose. Medaus spalva priklauso nuo augalų, iš kurių nektaro yra gaunamas. Šviesių spalvų – iš liepų, akacijų, saulėgražų, tamsių – grikių irk t.
Sotų medus – parduodamas rėmais. Kokybiškas sotų medus turi turėti visus vaško dangtelius. Natūralus medus turi saldų skonį. Rūgštoką skonį turi pagedęs produktas.
Dirbtinis medus gaminamas gamyklose iš cukrianendrių  cukraus, kukurūzos, arbūzo sulčių ir kitų cukringų medžiagų. Jis neturi ferment neturi kvapo kaip natūralaus produkto. Tik pridėjus šiek tiek natūralaus bičių medaus atsiranda silpnas aromatas ir šiek tiek fermentų. Pagal skonį ir išorinį vaizdą dirbtinį medų sunku yra atskirti nuo natūralaus.
Brandus medus – kai bitės jį sotose uždaro. Brandus medus tinkamomis sąlygomis gali išsisaugoti labai ilgai. Egipto piramidėse rado ąsočius su medumi, kuris buvo nesugedęs ilgus tūkstantmečius.
Nesubrendęs medus, kuris buvo išimtas iš sotų anksčiau nei iš jo bites spėjo išsiurbti vandenį, greitai genda. Jis rūgsta, dėl dingsta skonis.
Šildant medų, dingsta jo vertingosios savybės ir dingsta jo aromatas ir skonis. Net trumpam pašildžius iki 70 laipsnių, medaus kokybė blogėja. Geriausia medžiaga medui saugoti yra stikliniai indai. Geriausia temperatūra medui saugoti yra nuo +5 laipsnių šilumos iki +10.
Medus tai ne vienas bičių gamybos produktas. Gydomųjų savybių turi ir propolis – medžiaga su maloniu spyglių, pumpurų, medaus, vaško ir vanilės kvapu. Turi aromatines medžiagas, flavonus, mineralines medžiagas. Deginant išskiria vertingų aromatinių smalų kvapą. Bitės renką jį nuo beržo, tuopos, gluosnio, kaštono, ąžuolo, spygliuočių ir naudoja izoliuoti lizdus nuo puvėsių, apsaugoti nuo patogeninių mikroorganizmų. Propoliu jos poliruoja sotas, kad kiaušinėliai nesusirgtų.
Bičių nuodai – bičių-darbininkių ir motinėlių nuodingi gamybos produktas, bespalvis tirštas skystis, turintis aštrų kvapą ir kartų skonį. Jis turi sudėtingą cheminę sudėtį, kuri veikia nervų galūnes, esančias žmogaus odoje, stimuliuoja kraujotaką ir medžiagų apykaitą. Bičių nuodų teigiamas poveikis taip pat yra geresnis miegas ir apetito pagerėjimas. Duoda gerus rezultatus gydant hipertoniją, brochinę astmą, skydliaukės padidėjimas ir kt. Bet yra ir kontraindikacijų.
Bičių duonelė – tai bičių duona, kuria bitės maitina savo lervutes. Jos renka nektarą labai kruopsčiai, kad būtų tam tikras mikroelementų rinkinys. Gėlių nektaras turi 27 mikroelementus, tarp kurių kalis, geležis, varis, kobaltas.
Bičių vaškas – bičių-darbininkių vaško liaukų gaminamas produktas. Jį seniai naudoja gydomiesiems tikslams: turi priešuždegiminių, žaizdas sutraukiančių savybių.
Motinėlės pienelis yra balta masė specifinio kvapo, rūgštaus ir aštraus skonio. Bitės maitina juo lervutes. Jis aktyviai įtakoja medžiagų apykaitą, stimuliuoja centrinės nervų sistemos veiklą, didina darbingumą, nuima nuovargį, skatina augimą, gerina apetitą.

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.