Kodėl vaikui reikalinga dinaminė gimnastika

Dinaminės mankštos instruktoriai ir atliekantys ją su savo vaikais tėvai  mano, kad pagrindinis jos tikslas – atverti gamtos duotą vaiko organizmo potencialą, suteikti galimybę gamtai realizuoti savo evoliucines programas, veikti vaiko gebėjimą vaikščioti, sėdėti. Be to, mažylis susipažįsta su savo kūno sandara, suvokia kaip jis dirba, įsitempia, atsipalaiduoja, kokios jo galimybės ir kur jų riba. Dinaminės mankštos metu vaikas sužino apie erdvę (viršus, apačia, judėjimo krypties pasikeitimas), apie ritmą ir neritmiškumą, greitį ir pan. Visa tai didina vaiko fizinį ir psichinį stabilumą, jo gebėjimą prisitaikyti aplinkoje, formuoja pasitikėjimą savo jėgomis. Visapusiškas natūralus organizmo stiprinimas taip pat stiprina imuninę sistemą, todėl vaikai rečiau serga. Vaikas auga energingas, judrus, aktyvus, turi puikią koordinaciją, greitą reakciją, gerą apetitą ir stiprų miegą. Dinaminės mankštos užsiėmimai stiprina atramos ir judėjimo sistemą, aktyvina medžiagų apykaitos procesus, stimuliuoja vidaus organų darbą, vysto judesių koordinaciją ir vestibuliarinį aparatą. Svarbi ir vaikų traumų profilaktika – dinaminė mankšta stiprina sąnarius ir vysto vaiko gebėjimą adekvačiai reaguoti kūnu pavojingoje situacijoje. Paaugęs vaikas geriau valdo savo kūną, todėl kristi jam nėra taip pavojinga kaip nemankštintam vaikui.
Aktyvus judėjimas gerina organizmo kraujotaką, todėl stiprėja širdies ir kraujagyslių veikla, taip pat ir imuninė sistema. Organizmas prisitaiko prie krūvio, taigi ir prie aplinkos pokyčių stresinio poveikio. Judėjimas labai svarbus normaliam vaiko augimui ir vystymuisi, sistematingų treniruočių rezultatas yra tas, kad nei viena iš sistemų nelieka be pakitimų. Šie pakitimai  pirmiausia liečia raumenis, kaulus, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemas, kas labai svarbu jų formavimosi ir plastiškumo laikotarpiu. Žinoma, kad dirbantis raumuo naudoja trigubai daugiau maistingų medžiagų, taip pat skatinamas kaulų augimas, jie tampa storesni, stipresni. Kadangi prie dirbančių organų kraujas priplūsta daugiau, tai judant, kraujo, išstumiamo iš širdies, padaugėja, tuo pačiu stiprėja plaučių ventiliacija, tai yra kraujo pripildymas deguonimi. Kuo ilgesnis vaiko fizinis aktyvumas, tuo gilesnis kvėpavimas. Vaikui prašliaužti ilgą atstumą be pertraukos – tas pats, kas suaugusiajam pasivaikščioti pėsčiom kelis kilometrus. Judant organizme išdirbama šiluma, žinoma, kad šaltuoju metų laiku vaikai turi judėti daugiau, kitaip jie šąla net esant nedideliam šalčiui, kaip šiltai jie bebūtų aprengti. Judant, kai gaminasi daugiau šilumos, stipriau dirba prakaitinės liaukos, kurios yra termoreguliacijos mechanizmas. Tokiu būdu judėjimas susijęs su kvėpavimo, kraujotakos, termoreguliacijos sistemomis. Visa tai turi būti sureguliuota, kas priklauso nuo nervų sistemos reguliavimo. Tai į treniruotę pasijungia dar ir nervų sistema. Raumenų darbas yra smegenų darbas, tuo palaikome sąveiką raumenų darbo ir nervų sistemos. Fiziologai sako, kur judėjimo aparatas yra blogose sąlygose, sulėtėja ir bendras nervų sistemos vystymasis. Sistematingų mankštos užsiėmimų rezultatas yra normalizavimas nervinių procesų susijaudinimo ir stabdymo, kurių pagrindinės savybės: jėga, pusiausvyra, judrumas – vystosi.
Augindami vaikus, žinome, kad judėjimas jiems yra džiaugsmo šaltinis, o gera, tonizuojanti nuotaika – geros sveikatos pagrindas. Kiekviena emocija turi ypatingą būseną ir ypatingą širdies bei kraujagyslių darbą: neigiamos emocijos (liūdesys, baimė, neapykanta) iššaukia kraujagyslių susiaurėjimą, kas yra negerai audinių maitinimui, džiaugsmas plečia kraujagysles, kas sudaro teigiamas aplinkybes organų audinių maitinimui.  Mes įpratome visus savo jausmus išreikšti per širdį, iš čia  „širdis sąla iš baimės, spaudžia iš gailesčio, dega iš neapykantos“ ir t.t. Šis emocijų ryšys su širdies ir kraujagyslių darbu buvo pastebėtas nuo seno: „širdis karšta, šalta, gera, pikta, kieta, atvira“ ir t.t.  arba „oda bąla, rausta iš baimės, gėdos“ ir t.t.
Tėvai turi neriboti vaiko judrumą ir žingeidumą, sudarydami tam sąlygas. Deja, ir pedagogika, ir medicina, kalbant apie fizinį vystymąsi, turi omenyje ūgį, svorį, sergamumą ir nepakankamai dėmesio skiria kūno sudėjimui, proporcionalumui, vaiko kūno grožiui, kurie priklauso nuo judėjimo. Teisingas judesių atlikimas yra sąlyga teisingam kūno formavimuisi. Laisvas vaiko žaidimas ir mankšta yra atskiri dalykai, turintys kiekvienas savo funkcijas. Tad suteikime vaikams ir vieną, ir kitą.
Psichologai mano, kad gimdymo patirtis labai svarbi tolesniam žmogaus vystymuisi,  tokių  jo savybių kaip tikslo siekimas, ištvermė, kantrybė siekiant tikslo lavinimui. Todėl dinaminę mankštą kai kurie specialistai ypač rekomenduoja vaikams, kurie neturėjo  natūralaus atėjimo į šį pasaulį patirties, o gimė padarius Cezario pjūvį.
Dinaminę mankštą tinka derinti su grūdinimo procedūromis. Mankštinamas vaikas  nurengiamas, taip ir sportuoti patogiau,  tuo pat metu vaikas grūdinamas oru. Jei mankšta atliekama lauke, vaikas gauna ir saulės vonių. Atliekant pratimus šaltame ore, vyksta grūdinimas ir šalčiu.  Dinaminė mankšta, kaip dideles vaiko vystymo galimybes atskleidžianti veikla – nėra uždara sistema. Ji puikiai dera su įvairia kita sveikatinimo veikla – treniruotėmis vandenyje, grūdinimu, masažu ir pan.
Vaikas, su kuriuo atliekama dinaminė mankšta,  gauna daugybę signalų, reikalingų  visų organizmo sistemų darbui pritaikyti prie didelių ir greitai besikeičiančių krūvių. Nuolat stimuliuojami jo judėjimo refleksai, ugdomas ir įsitvirtina  reakcijos į įvairius išorinius poveikius mechanizmas. Toks sensorinis krūvis puikiai stiprina  nervų sistemą ir skatina vystymąsi.  Pratimus galima daryti taip, kad mažylio nervų sistemą jie veiks raminamai,  skatins gilių ir greitą atsipalaidavimą. Arba, atvirkščiai, norint galima per daug lėtą vaiką suaktyvinti.
Būtent tėvai, išmanydami bendrą vaiko vystymąsi, žinodami jo būseną, jiems aktualias, dėmesio reikalaujančias problemas,  nustato užsiėmimo eigą, jo tikslus, stebi vaiko reakciją, jo būsenos pasikeitimą ir prireikus keičia užsiėmimo eigą. Tėvai turi atminti, kad visus jų būsenos niuansus mažylis jautriai pastebės.
Pirmiausia, vaiką reikia įtikinti, kad visi su juo atliekami veiksmai, yra visiškai saugūs. Vaiką reikia atverti užsiėmimams. Reikia užmegzti dialogą tarp vaiko ir tėvų. Be dvasinio kontakto mankšta tampa tiki fizine treniruote, dingsta atliekamų pratimų ir vaiko būsenos tapatumas. Taip pat svarbu vaikui sukelti susidomėjimą užsiėmimais, kad jis priimtų dinaminę mankštą kaip linksmą, įdomų žaidimą, kartais sunkoką, bet visada šaunų. Vaikas turi jausti kontakto su tėvais būseną, ir ne būti tik tėvų poveikio objektas.
Mažylis turi jausti, kad visas jo reakcijas, jausmus ir pojūčius  tėvai supras ir  atsižvelgs, kitais žodžiais tariant, kad jis gali iš dalies valdyti situaciją. Reaguoti tėvams– tai nereiškia staiga nustoti mankštinti vaiką, pasigirdus menkiausiam jo garseliui. Tam tikrų nepasitenkinimo išraiškų iš pradžių visada būna. Svarbu kažkokiu būdu „atsiliepti“ į mažylio reakciją – pakeisti pratimą, pereiti prie masažo, tiesiog priglausti mažylį prie savęs ir nuraminti. Su laiku tėvai atranda savo geriausią būdą,  kaip atsiliepti ir išspręsti atsirandančius sunkumus.
Dinaminė mankšta, kaip sistema leidžia vaikui be pavojaus ir sunkumų (galinčių atsirasti dėl tėvų žinių trūkumo) gauti reikalingų įgūdžių,  atneša į jo pasaulį įvairių pojūčių ir jausmų.  Praktikoje tai pasireiškia tuo, kad nuo paprastų judesių, pratimų palaipsniui pereinama prie sudėtingesnių, intensyvesnių. Tėvų įgūdžiams tobulėjant, vaikui pripratus, galima švelniai pereiti prie sudėtingesnių judesių.

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.