Susiginčijo kartą Žemė, Vanduo, Ugnis ir Oras – kas iš jų naudingesnis žmogui?
– Aš esu pati stipriausia ir tvirčiausia! – pasakė Žemė. – Mano akmenys atlaiko audras ir liūtis, gaisrus ir potvynius. Tvirtą it titnagas charakterį turinčiam žmogui, niekas nebaisu!
– Gal ir taip… – nukrypdamas pračiurleno Vanduo. – Tačiau žmogus turi būti lankstus. Aš aplenkiu kalnus ir uolas, prasisunkiu pro mažus tarpelius ir pasiekiu tikslą.
– Jeigu žmogus neužsidegs kokiu nors darbu gyvenime, – suriko Ugnis, – jo dienos bus praleistos veltui.
– Visa tai yra tiesa, – sušlamėjo Oras, – bet be kvėpavimo nėra gyvybės.
Atskrido lengvas vėjelis ir nunešė jo tylius žodžius tolyn.
Tuo pat metu neturtingo krautuvininko Levo Kamenevo šeimoje gimė berniukas. Tėvas paliepė taip: «Jo pavardė Kamenevas. Teauga stiprus ir tvirtas kaip akmuo. Eis mano pėdomis, aš jam savo amatą perduosiu. Tegul ir vardas jo bus toks, kaip mano – Levas.“
Tik ūgtelėjo berniukas, o Žemė, Vanduo, Ugnis, ir Oras jau čia. Nubėgo Levas takeliu, suklupo, nukrito, o akmuo jam sako:
– Matai koks aš tvirtas! Tapk toks pat, ir viską ištversi, viską iškęsi!
Upės krante vanduo šnabžda:
– Tapsi lankstus ir švelnus – daug gyvenime pasieksi!
Malkas deda į krosnelę, o ugnis jam:
– Jeigu neužsidegsi, nieko nesušildysi. Niekas tavęs ir neprisimins!
O vėjelis tai šnibždėjo jam į ausytę kažkokius žodžius, tai niūniavo tylią ir vos girdimą melodiją, tokią, kad ją išgirdus norėjosi įkvėpti pilna krūtine.
Levas labai mėgo bėgioti prie Volgos. Sėdi ir merkiasi saulėje. Žiūri, kaip tyliame užutekyje žuvis pliuškenasi, kaip saulės zuikučiai vandenyje atsispindi.
– Sūneli! – šaukia jį motina. – Užtenka tinginiauti, tėvui padėk!
Levo tėvas viską užgyveno savo darbu. Krautuvėlė nedidelė, bet nuo ryto iki vakaro reikalaujanti dėmesio. Ir Levui visada darbo atsirasdavo: Levai – šen, Levai – ten.
Nežino dar tėvas, kad Levas nenori būti krautuvininku. O Levas svajoja tapti dailininku. Kažkas užsidegė jo sieloje, įsiliepsnojo. Juk toks gražus pasaulis aplink! Taip ir norisi viską įsiminti: ir šią kaimenę, kurią piemuo gano lauku, ir tą girelę, kuri persišviečia saulės spinduliais, ir debesis, lėtai plaukiančius dangumi.
– Levai! Ar tu užmigai?
Berniukas bėga į tamsią krautuvę, stumia pečiu duris, o akyse taip ir stovi gluosnis, judindamas savo lengvus lapelius tarsi pirštelius.
Priprašė vis dėlto tėvą , įstojo į Astrachanės gimnaziją, tačiau tėvas greitai vėl paėmė jį į krautuvę. O Levas vis prie Volgos bėga, kaip koks užburtas. Tėvas bamba: „Naudos iš tavęs nebus. Už kiek tavo paveiksliukus galima parduoti?“


O Levas vis bando piešti – tai dažais, tai kreidele. Žemė ir akmenuotas krantas jam gerai gaunasi. Vandenį įmantrų, besikeičiantį pavaizduoti pavyksta, jame atsispindi tai žalia, tai žydra, tai mėlyna spalvos. Ir ugnį – lauželį naktyje – išmoko Levas vaizduoti. O štai orą – niekaip! O be oro jo etiudai išeina kažkokie plokšti ir negyvi. Nors verk!
Neapsikentė jis tėvo priekaištų. Nors ir gaila buvo palikti šeimą, bet mokslų potraukis buvo stipresnis. Užsispyrė: „Išvažiuosiu ir viskas!“ Ir išvažiavo į Maskvą, į dailės, skulptūros ir architektūros mokyklą.
Surado reikalingą gatvę ir namą. Koridoriuje įkvėpė aliejinių dažų saldų kvapą. Atvėrė duris ir sustingo. Priešais – paveikslas! Peizažas lyg ir paprastas, bet oras jame taip ir žaidžia, taip ir siūbuoja tarsi gyvas!
Paveikslo autorius – Karlas Rabus – ir tapo būsimojo peizažisto Levo Kamenevo mokytoju. Priėmė jis jaunuolį į “vaizdo ir perspektyvos” klasę, nors į klausimą “kokiais dažais piešti orą” nusijuokė. Net ašaras iš juoko šluostėsi.
Ir pradėjo jaunuolis lankyti paskaitas. Lankė stropiai, nė vienos nepraleido, vis norėjo sužinoti oro vaizdavimo paslaptį.
Tik paslaptis ta nepaprasta buvo, o susidarė iš žinojimo kaip dažus sumaišyti, linijinės perspektyvos dėsnių, potėpio uždėjimo technikos ir kitų žinių.
Greitai vadovauti peizažo klasei atėjo dailininkas Savrasovas. Jis iškart pastebėjo Levą Kamenevą. Pajautė, kad jis labai nori tapti tikru dailininku. Ir talentą turi, nekopijuos kitų dailininkų. Jis nori pats surasti savo stilių, savo peizažą. Taip ir susidraugavo mokytojas ir mokinys. Dažnai jie rinkosi pas Savrasovą literatūriniams-meniniams vakarams prie arbatos puodelio. Kalbėjo apie meną. Ten būdavo ir Tretjakovas, kuris įkūrė žymiąją savo vardo galeriją.
Laikas nenumaldomai bėgo. O Žemė, Vanduo, Ugnis ir Oras vis žiūrėjo, ką gi Levas pasirinks. O jis buvo tai lankstus lyg vanduo, tai tvirtas kaip akmuo, tai karštas kaip ugnis, tai nepagaunamas lyg oras. Pažvelkite į jo paveikslus ir patys pamatysite.
Štai šalta, akmenuota žemė, o štai ji saulėje iškaitinta taip, kad išgaruoja tvanki drėgmė. Štai vanduo nejudėdamas stovi tvenkinyje. Tolimos ugnies – saulės – spinduliai nedrąsiai prasiveržia pro sidabrinio rūko uždangą ir žaižaruoja vandens paviršiuje. Štai spengiantis iš karščio oras. O štai nakties oras, skambantis nuo svirplių dainų. Štai pilkos, liūdnos žiemos sutemos. O štai gimtos, širdžiai mielos platybės ir tolumos.
Pažiūrėjo Žemė, Vanduo, Ugnis ir Oras į visus šiuos žymaus dailės meistro paveikslus ir suprato, kad jų ginčas beprasmiškas. Tik jiems esant kartu kuriamas grožis, kurį vaizdavo savo nuostabiose drobėse išmintingas dailininkas Levas Kamenevas.

 
 

Daugiau informacijos galite sužinoti facebook grupėje.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

sėkmingai užsiprenumeravote!