Diena 1. Delis

Indija, Delis. Pirtis. Pirtis, iš kurios negali pabėgti atsikvėpti, įkvėpti oro. Saulėje 50 laipsnių, šešėlyje 40. Kaip varna pražiojus snapą, bandau begaudydama orą, kurio kiekis žymiai mažesnis nei gyventojų, mintis nukreipti į ką nors kitą. Nepavyksta. Mintys vis grįžta ir grįžta prie oro, greitai kurdamos kokią nors oro gavimo technologiją. Taip važiuoju į Madžnukatilą, tibetiečių rajoną Delyje, kur nereikia derėtis, kur netampo tavęs išmaldų. Gaunu viešbutį dienai. Kadangi atvykau ankstyvą rytą, tad tiesiogine ta žodžio prasme, griūūūnu miegoti.

Nugrimzdau, kažkoks keistas tas miegas karštyje, nejauti savęs, tarsi tu neegzistavai kažkiek laiko. Ok. Į dušą… Einu į dušą ir suprantu, kad tokio šalto vandens, po kuriuo galima būtų atsigaivinti, čia nesurasi. Na tiek to… koks yra toks yra. Norėtum nusišluostyti? Bet gi supranti, kad pirtyje nieko nedžiūsta. Jeigu naudosiu savo atsivežtą rankšluostį, jis šlapias supus kelionėje. Na, mažai besitikėdama, bandau išdžiūti natūraliai. Aha, išdžiūsi. Nė velnio. O… Gi veikia  kondicionierius. Na, va ir sprendimas. Džiūstu besisukiodama prie kondicionieriaus. Šiaip tai galėjau ir nesidžiovinti. To pakako lygiai 10 minučių, kol išėjome iš viešbučio. Susiruošusios į miestą, mes su bendrakeleive varome į centrą.

Tokiame karštyje geriu, be abejo, daug vandens, bet net negalėjau įsivaizduoti, kad viskas išteka upeliais per odą. Į tualetą nueiti skysčių nebeužtenka. Kad rūbai nuolat šlapi, ir kad reikia mesti šalin norą sausumo, sausų rūbų, sauso kūno, prie to lyg ir priprtau. Bet prie oro trūkumo niekaip negaliu priprasti.

Karščio atgaiva – kondicionieriai

Užeiname į vieną parduotuvėlę, į kitą. O… supratau kvėpavimo sistemą. Parduotuvėse ir kavinėse veikia kondicionieriai. Reiškia, kvėpuoju prabėgom, ne, gal prašliaužom, nuo parduotuvės iki parduotuvės. Jėgų tai kainuoja, tad jaučiuosi vėžlys. Parduotuvėlės. Viena nuostabių margų rūbų, kurtų, sarių, vaikiškų ir kitų gražučių daiktų daiktutėlių. Kita lyg indiškų įmantrybių, kaukės iš audinių, papuošalai iš medžiagos, daug rankų darbo. Crazy daikteliai. Na, visokių tų parduotuvėlių galima rasti. Kavinaitė… Superinė, dėl to, kad su kondicionieriumi. Be abejo, kąsnis joks neįlenda, bet šaltą kavą gurkšnoju mielai.

Atgalios į viešbutuką važiuojame tuktuku. Važiuojame, važiuojame, tik staiga capt… O gi klasikinis indiškasis vaizdelis – važiuojant mopedu vogti kuprines. Bet aš tam buvau pasiruošusi ir laikiau kuprinę stipriai. Vargšelis tuktuko vairuotojas – jaunutėlis liesutis berniokas – net nulipo besibardamas ir mums besiaiškindamas, kad jis su vagimis neturi jokio ryšio. Viskas tvarkoj. Aš tam buvau pasiruošusi. Grįžtame, vėl eilinį kartą į dušiuką, kuris niekuo negaivina, bet vis kažkas.

Su kuprine ant nugaros ir kita kuprine priekyje madam su sijonu ir marškinėliais keliauja link autobuso Deli-Manali. Kelionė užtruks viso labo apie 12 valandų. Bet gi autobusas! Televizorius, pledukas, vanduo. Wow, super!  Pirmyn į Indijos šiaurę. Link tikslo…

Daugiau informacijos apie pirtis galite sužinoti facebook grupėje.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

sėkmingai užsiprenumeravote!