Sekmadienis. Laisvadienis.

Šiandien kaip sutarta su šeimininke ir vaikais važiuojame į turgų. Pirmyn į lobio paieškas. Užėjome pakeliui pas šeimininką į prekybinę vietą. Pas jį radau Taniai segtuką čubai. Paėmiau ir sau. Dar kelis papuošalus.

Na eime toliau. Labai dėkinga esu šeimininkei, kad kantriai su manimi išvaikščiojo pusę dienos. Nuėjome pirma, pas tą vakarykštį tibetietį, kuris vakar žadėjo man atnešti tikrą kanklingą. Ieškau jį, nerandu. Nuėjome jau link miesto pabaigos. Na niekaip nerandu. Na jau nebežinau, kur jo ieškoti. Einame atgal, aš viduje pasiryžusi rytoj vėl atvažiuoti ieškoti jo. Matyt, iš aukščiu suprato, kad manimi neatsikratys. Kanklingas man išbandymą buvo paruošęs, ne šiaip paprastai atsiduos. Ir sulyg tokiomis mintimis, bac, štai jis, mano Lhasa Tibet Market. Tik užeinu, senukas, be žodžių, sodina mane ir neša man kanklingą. Labai įdomu, kodėl man? Vakar prieš mane kitas iš mūsų grupės nagpa klausė apie kanklingą. O senukas man kažkodėl pasiūlė. Ir ne šiaip sau, o jo paties kanklingas. Iš Tibeto, tibetietės moters kaulo kanklingas, ar nusipirktas ar padovanotas, nesupratau, iš lamos. Šis tibetietis , atrodė, kad laukė manęs. Būtent man pasiūlė nusipirkti šį kanklingą. Tai yra stebuklas!!!!!!

Nuotykiai tęsiasi

Na ką gi, dviejų stebuklų būti negali. Bet naktį pabudusi, aš supratau, kad ieškosiu dar vieną adatą šiene.
Taigi su šeimininke ir vaikais einame toliau. Pakeliui rūbelių Mėjai nuperku. Bet ryžtuosi labai labai paprašyti paieškoti dar vieną kanklingą, gal draugai pažįstami, kas nors ką nors girdėjo. Užeiname į vieną vietą, į kitą. Ji klausinėja. Žmonės išgirdę nusijuokia, paskui paklausia kas to ieško, pamatę , kad europietė – visai juokiasi. Visos kalbos vyksta tibetietiškai, tad suprantu tik iš mimikos bei gestų. Šeimininkė kažką pasakoja, spėju, kad tai, ką jai pasakojo senukas tibetietis. Visi tampa rimti, paslaptingi. Kažką mąsto. Tai vieni nežino, ir staiga vienas vyrukas kažkur mus nukreipia. Na na , gal pavyks. Vaikštome siauromis gatvelėmis, aš, aišku, jau nebežinau kur mes vaikštome. Kaip iš knygų ar filmų, einame vienur kitur, aukštyn žemyn,  tarsi kažkas veda. Taip beklausinėjant, užeiname į kažkur užkampyje nuostabią krautuvėlę ir kažkur kamputyje laukia manęs kas? Jis, kanklingas. Wow, negi dukart radau adatą šiene. Vėlgi tikras senoviškas, vertingas.
Taigi, kitų daiktų paieškomis užsiimsiu kitą kartą. Šiandienai visos jėgos išėjo kanklingams.

 

Daugiau informacijos galite sužinoti facebook grupėje.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

sėkmingai užsiprenumeravote!