Diena 2, 3

Manalis

Komfortišku autobusu riedėjome per naktį, spėjau įsijausti į ilgą indišką filmą, kur, be abejo, meilė ir kova ėjo ranka rankon. Riedėjome riedėjome ir atriedėjome. Išlipu… balos… galvoju, gerai, kad pasiėmiau batus. Nes buvau visą laiką su basutėmis. Bet jų neprisireikė, čia tik stotis. Iškart puola siūlantys taksi paslaugas. Todėl pirmą pasitaikiusį ir prašome pavežėti iki viešbučio miesto centre. Kaip ir galima buvo tikėtis, tas žmogutis, pasirodo ir nuvežti gali, ir yra viešbučio bosas, ir jo viešbutis centre. Viskas viename. Pasirodo veža ne pats, o tuktuką paėmė. Viešbutis kažkaip nelabai miesto centre (dėl ko man teko gerokai prakaitą palieti vėliau). Na ar bosas ar ne, galbūt. Lėtai užpildė dokumentus, iškart užsakė mums autobusą į Lehą. Tad susitvarkius popieriukus, aš vėl eilinį kartą griuvau į dušą ir į horizontalią padėtį lovoje. (Tarp kitko ir Delyje, ir Manalyje yra šilto vandens, ką aš įvertinsiu šiek tiek vėliau.) Taigi, numigus kelias valandėles, aš vėl keliauju į miesto centrą. O, Manalis, Himalajų papėde, na ir nukankinai tu mane. Visas miestelis nuo kalnelio į kalnelį. Kažkaip prisiminiau treniruotes, kardio krūviu reiktų užsiimti iš anksto. Puškavau puškavau, širdis rodės iššoks, dieną karštą. Bet kvėpuoti jau vienas malonumas. Ieškojome budistinę šventyklą, niekaip nesisekė surasti. Tad kalneliais pirmyn atgal pirmyn atgal. Paėmėm tuktuką, tas greit atvežė.

Šventykla

Wow, akims malonus vaizdelis. Savo sienos, čortenas, akmenukai su mantromis. Nusiaunu batus, užeinu, pasijaučiu labai ramiai. Apžiūrėjusi pirmą mažiuką aukštuką pakilu į antrą, kur galima pasėdėti pamedituoti. Būsena lyg sėdėtum čia ir sėdėtum… gera ir ramu.

Na ką gi, reiktų kada ir atsikelti ir keliauti toliau. Pasivaikščiojau po miestuko centrą, apžiūrėjau vietinių drabužių, kilimų ir kitų daiktų ypatumus, užėjau kavos išgerti ir nusipirkau mango. Mmmmm, MANGO, gardūs, sultingi, taip skaniai tekantys valgant per rankas.

Na ką, laikas puškuoti į viešbutį. Šiaip ne taip, kažkaip šliaužiu. Tuoj griūsiu… ne… neišdegs… nerandam viešbučio… kažkur čia… bet paskutinio posūkio nerandam. Ir dar žemyn ir dar į viršų. Aš jau tuoj sustosiu ir stovėsiu vietoj iš negalėjimo pajudėti. Bet kažkoks žmogutis galų gale žino kur gi tas viešbutis ir parodo. Kur mano dušas ir lova… Nugriuvau, šiandien daugiau nebepajudėsiu.

Vietinių gyvenimas verda

Keliuosi namuose nelabai anksti, jei reikia 6, jei savo noru tai 7. Na ir čia pabudau 7, gulėjau gulėjau, šiaip ne taip išgulėjau iki pusės devynių. Na ką, keliaujame pusryčiauti. Nors valgyti visai nesinori, bet norisi išeiti kur nors. Puškuoti šiek tiek darosi lengviau. Užeiname į vieną kavinukę, į kitą, dar viskas uždaryta. Visi miega. Radome prie šalia tekančio upelio dirbančią kavinaitę, atsisėdame. Užsisakiau ryžių su daržovėmis ir arbatos. Kadangi valgyti visai nesinori, bekrapštant ryžius, žymiai įdomiau stebėti aplinką. Vaikai renkasi iš visų kampų į mokyklą. Sušukuoti, aprengti uniformomis, su kuprinėmis. Kitomis akimis pažvelgus, purvini ojojoj, kuprinės pereitos dešimtą generaciją, pakeliui renkantys visokius buteliukus ir kitas šiukšles, tom pačiom purvinom rankom uogą nuo kažkokio krūmo į burną įsimeta, na ir daro viską visą dieną nesiplovus rankų. Suaugusieji zuja ten šen, kas karves gano, kas šiukšlių krūvoj rausiasi. Kita suaugusiųjų žmonių dalis čia – trekking-istai, bike-istai ir panašiai. Todėl sportiški, su kuprinėmis, su visokiai pričindalais. Todėl jaučiuosi čia kaip hippi, su sijonu nei prie vienų, nei prie kitų. Pasisteiblėjus, keliauju vėl į miestą ieškoti dar vieną budistinę šventyklą. Ir vėl aukštyn žemyn aukštyn žemyn, tik paklausinėjus  žmonių, radom.

Dar viena šventykla

Vienuolyno šventykla graži, viskas kaip pridera, statulos ir visa kita. O man įdomu pamatyti dar ką nors. Leidžia mus į antrą aukštą, meditacijų kambarys, dar kambarys, nežinau jo paskirties, bet su tūkstančių Conkapų statulėlių. Atrodo įspūdingai. Beišeinant, pėdinu lėtai lėtai, vis žiūrinėju į aplink esančių vienuolių gyvenimą, kambariukus. Kas bėga, kas valgo – gyvenimas verda…

Dar užeinu į vakar aplankytą šventyklą. Pasėdžiu. Išeinant pripuolė prašytojai fotografuotis. O, tikrai, ir pamiršau, kad tam tikruose regionuose yra populiaru su baltaisiais fotografuotis.  Tai buvo atvykėliai iš kito Indijos regiono. Vėl turgelis, kavinė. Ne, ne kavinė, o restoranas, rekomenduotas Lonely planet. Wow, švaros diena. Mums bevalgant, visi aplink stalai yra valomi. Berniokėliai su vyresniojo priežiūra valo stalus. Bet ne šiaip sau, o su šakute kiekvieną tarpą tarp medienos stale. Valo ohoho kaip, paskui plauna. Aišku valgant tas ne malonu. Bet visdėlto pirmas švarus restoranas Indijoje.

Na ką, eime į viešbutį. Pailsėjau, na o dabar laukiu nakties, kadangi 2 val nakties išvykstame į Lehą.

Daugiau informacijos apie šventyklą galite sužinoti facebook grupėje.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

sėkmingai užsiprenumeravote!