Marakeše

būdami, vakare ekspromtu nusprendžiame važiuoti į Sacharos ne po kelių dienų, kaip buvome suplanavę, o rytoj ryte. Rūbais ir daiktais nepasiruošę, bet morališkai pasiruošę bet kokiems mus laukiantiems nuotykiams.

Ait-Benhadu

Išlipome iš autobusiuko… kaaaršta…uhhh… Einame pasižvalgyti po miestelį. Dauguma miestų miestelių turi seną miestą, griuvėsenas, liekanas, kur gyvena nuo kelių iki dešimties šeimų, be vandens, be elektros ir naują miestą. Jie nešiojasi vandenį iš naujo miesto. Tad naujajame mieste žmonės turi krautuvėles, elektrą ir gyvena normalų gyvenimą.
Naują ir seną miestą skiria upė, kurią pereiti reikia per akmenis. Pamačius turistus, subėga dešimtys berniukų, kurie kiša savo rankas į turistų rankas, norėdami pravesti juos pro upę ir gauti už tai pinigėlį. Sename mieste filmuojami Egipto, Tibeto, Izraelio ir kitų šalių atitinkami filmai, kuriems reikalingas šis fonas. Lipti aukštyn aukštyn. Karštyje tai pasirodo, nėra lengva užduotis. Kas penkias minutes norisi gerti, tarsi visą dieną negėrus. Šiaip ne taip užsikabaroju. Vaizdai atsiveria fantastiški… Pačioje viršūnėje stovi Kasbah – bokštas su keturiais bokšteliais kampuose. Šio miesto kasbahas anksčiau buvo aptvertas siena ir palikta tik skylė. Nuo viršūnės galima buvo ženklais parodyti, kad reikia vandens ar maisto, per tą skylę perduodavo reikiamų dalykų.
Ait Benhadu yra gražus tvirtovės statymo pavyzdys, kuris, deja, po kiekvienos liūties griūna.


Ait Benhadu tvirtovėje buvo filmuojami tokių filmų epizodai:

• Arabijos Lorensas (1962 m.)
• Nilo perlas (1985 m.)
• Jėzus iš Nazareto (1977 m.)
• Į dienos šviesą (1987 m.)
• Paskutinis Kristaus gundymas (1988 m.)
• Perskeltas dangus (1990 m.)
• Kundun (1997 m.)
• Mumija (1999 m.)
• Gladiatorius (2000 m.)
• Aleksandras Makedonietis (2004 m.)

Uarzazat

– miestas pietiniame Maroke, Suso-Masos-Draa regione, Atlaso kalnuose (1151 m aukštyje), Sacharos dykumos pakraštyje.
Uarzazato apylinkėse taip pat buvo filmuojami aukščiau paminėti filmai. Čia jau pradeda dominuoti berberų kalba. Net kelio rodyklėse parašyta arabų kalba ir šalia berberų kalba. Iš čia vis artėja Sachara bei kitos dykumos vietos ir Draa slėnis.
Uarzazate taip pat buvo filmuojami epizodai serialui “Sostų karai”, “The Man who would be King” (1975 m.), “Legionierius” (1998 m.), “The Hills have eyes” (2006 m.), “Hanna” (2011 m.).
Atlas Studios yra viena didžiausių kino studijų pasaulyje, jos čia filmuoti Asteriksas ir Obeliksas:Misija Kleopatra, Babelis, taip pat epizodai TV serialui Nuostabiosios lenktynės 10, Kalėjimo bėgliai sezonas 5.
Dar viena didelė kino studija yra CLE Studios.
Miesto pavadinimas kilęs iš berberų frazės, išvertus „be triukšmo” arba „be painiavos”. Ilgą laiką Uarzazat buvo mažas susikirtimo punktas Afrikos prekybininkams, keliaujantiems į šiaurės Maroką ir Europą. Prancūzijos laikotarpiu Uarzazat žymiai išsiplėtė kaip garnizono miestas, administracinis centras ir muitinės postas.

Oazė

Čia yra oazė su figmedžiais, kitokiais medžiais, daržais, visur išraizgyta iirigacinė sistema, kurios dėka aplink žalia ir galima pasislėpti šešėlyje. Taip pat šiame miestelyje užeiname į moterų siuvėjų asociacijos kambariuką. Čia moterys gali 3-4 valandas per dieną dirbti – tai yra kirpti vilną, šukuoti, ruošti, dažyti natūraliais dažais ir austi kilimus. Kilimai labai skirtingi rankai – minkšti, šiurkšti, kieti. Vilna naudojama ėriuko, kupranugario suaugusio ir mažylio, taip pat miksuojama. Dažai naudojami augalų, šafrano, tušo. Šafranu apdirbami visi kilimai, kad nesiveistų vabaliukai.

Todra tarpeklis

yra Aukštojo Atlaso kalnuose, netoli Tingiro miesto. Todros tarpeklis driekiasi lygiagrečiai Dadeso tarpekliui. Jo ilgis ~40 km, iš kurių vaizdingiausi yra paskutiniai 600 m. Vietomis tarpeklis susiaurėja iki 10 m, o jo sienų aukštis pasiekia 160 m. Dugnas yra ~1500 m aukštyje. Tarpekliu eina asfaltuotas kelias tarp Tingiro ir Imilčilo. Po liūčių, tirpstant sniegui tarpeklio dugnu einantis vadis prisipildo vandeniu.

Visai jauki vietelė. Nors šalia aukštos kalnų sienos, bet skaidrus upelis tarsi žaidžia, linksmina aplinką. Vaikai bėgioja po upelį, suaugusieji fotografuojasi, taip pat noriai teliuškuoja upelio gaivų vandenėlį.
Įdomus klimato pasikeitimas bevažiuojant nuo Atlanto pakrantės iki Sacharos. Prie pat pakrantės visada kabo pilki debesys, dėl kurių čia maloni vėsa. Tik pasitrauki kelis kilometrus nuo pakrantės, kaitina deginanti saulė, Važiuojant į šalies gilumą termometro stulpelis kyla vis aukštyn ir aukštyn… 35…38…42…48 laipsniai… O, vaje…

Kalnai

Įvažiavus į kalnų zoną, karštis staigiai nukrito, pasidarė vėsu, net lietus palyja. Stop… kas atsitiko? Kodėl sustojome? Ir žmonių aplink pilna, ir mašinų sustojusių… Išeiname – ne – išbėgame, labai jau smalsu. O gi lietaus upė išsiliejo ir nuo kalnų teka srauniai tiesiai per kelią žemyn. Traktorius darbuojasi, bando kelią padaryti pravažiavimui. Pirmyn atgal, pirmyn atgal. O žiūrinėtojų būriai iš abiejų pusių  stoviniuoja. Na ką gi, bando pravažiuoti pirmas sunkvežimis – pavyko, sunkvežimiai kiti važiuoja. Tada bando lengvasis automobilis – ne – užstrigo. Traktorius ištraukia. Keturiais varomaisiais, tikriausiai, lengviau pravažiuoti. Na ir mūsų vairuotojas išlaukė tinkamą momentą – ir rovė iš tos transporto ir žmonių minios. Na gi … ufff… pravažiavome. Pirmyyyyyyn….


Taip pat galima pastebėti ir turistų kalbų dominavimo pasikeitimą. Jei nuo pakrantės iki Marakešo dominuoja prancūzų kalba, tai arčiau Sacharos pradedu girdėti vis daugiau ispanų kalbos.

Ilga buvo diena, o iki Sacharos dar toloka. Tad einame nakvoti į viešbutuką tarp kalnų. Įsikūrėme, pavalgėme, hmmm… miegoti dar nesinori. Paprašome arbatos ir einame ant stogo. Čia galima pabūti, pamedituoti į žvaigždėtą dangų. Paprašome ką nors ant ko galima būtų atsisėsti. Tad atneša antklodžių, arbatos. Mums jaukiai susėdus, prie mūsų prisijungia kiti turistai – hmmm, gerai. Įdomu bendrauti su kitais – susipažįstame – žmonės iš Kolumbijos, Argentinos ir kitų šalių. Tad jaukiai geriame arbatą ir bendraujame. Tuo tarpu ir vietiniai darbuotojai prisijungia prie mūsų, bet ne tuščiomis – o su būgnais… Roooomantika mums šimtaprocentinė – marokietiška arbata, stogas, žvaigždės ir svaiginantys afrikietiški būgnai…
 

Sachara

Štai galų gale ir atvykome į Sacharos pradžią. Įsivaizduokite, štai žemė ir akmenys, o štai prasideda smėlis – aiški riba. Sėdome ant kupranugarių, aukštų minkštai judančių pirmyn atgal. Supratau kodėl juos vadina dykumos laivais. Pirmą kartą jojant kupranugariu, pasirodo, reikėjo apsiprasti, rasti tinkamiausią kūno padėtį. Na, glostant ir bendraujant su kupranugariais, stebint ramią dykumą, stambų kitokį smėlį, mes taip ir atvykome į berberų palapinių stovyklavietę. Kadangi jau temo, mes nubėgome į šalia esantį smėlio kalną stebėti saulėlydį. Aha nubėgome… nušliaužėme keturiomis – kiekvieną žingsnį žengiant koja čiuožė žemyn. Uffff kažkaip atšliaužiau į mažesnio kalno viršūnę. Moterys čia atsisėdome pasigrožėti aplinkiniu vaizdu – kur bepasuksi galvą, visur smėlis, kalnelis po kalnelio, kalvelė po kalvelės, kopa po kopos. Grožis…

Žiūrime – tolumoje griaudžia ir žaibuoja. Hmmm.. na negali būti, kad Sacharoje lytų… Gal visdėlto ten toli lyja, iki mūsų neateis… Besišnekučiuojant tik staiga nugriaudžia virš mūsų galvų… Neįtikėtina… Tai ką? Pradės lyti? Sacharoje? Lietuviai atvežėme lietų? Mes greitai nulipame nučiuožiame smėliu nuo kalno. Tik įeiname į palapines ir pliukšt – liūtis… Už virus ir sūnus nepergyvenu, galvoju gal eina per lietų. Lietus buvo kokių 20 minučių. Štai ateina ir vyrai…ir berniukai. O pasirodo, kad jiems užkilus į tą aukštesnę viršūnę, juos užklupo smėlio audra. Vienas sūnus nusprendė pirmesnis leistis žemyn, šiek tiek palypėjus, jis visdėlto nematė nė kiek aplink save ir teko slėptis už gauburio. Kiti nespėjo nei kiek nusileisti ir buvo priversti slėptis už viršūnės. Vyresnis sūnus buvo gana nemažai persigandęs, nes buvo vienas ir nežinojo kiek ilgai būna ta smėlio audra – gal iki ryto… Taigi nusileido visi aplipę smėliu nuo galvos iki kojų, linksmi ir laimingi nuo patirto nuotykio. Šiek tiek apsitvarkę nuėjome į bendrą palapinę vakarienei, kurios metu smagiai bendravome ir klausėme berberų būgnų. Šauniai jie čia groja tais būgnais… iš visos širdies, iš viso savęs… Aplink tamsa, o po stogu šviesu – tad atėjo į šviesą mus palinksminti dykumos dar vieni gyventojai – vabaliukai… na ne … vabalai bei skruzdės – dydžio per visa pirštą. Kadangi jų namažai, tai vienas, tai kitas vis po kojomis, tad europiečiams ir vaikams, ir suaugusiems tas atsiliepė vėliau norint užmigti. Vis šokinėjome ir tikrinome ar į lovą neįlindo. Atradau, kad dukra mano, pasirodo, per miegus iš to išgąsčio angliškai kalbėjo. Įdomu… Na, o prieš miegą dar atsigėrėme arbatos ir pabendravome su vietiniu gidu. Apie jų gyvenimą – kaip gi ten iš tikrųjų turėti kelias žmonas, kaip gi jie mąsto, kokios vertybės gyvenime ir pan.
4.30 valandą ryto mes jau ant kupranugarių. Aplink tamsa. Įdomu kaip kupranugariai jaučia kaip eiti, kaip vedlys orientuojasi. Ir mums įdomu pajausti savo kūną. Aplink po truputį švinta. Dangus pradeda keisti spalvas. Potruputi. Tuoj pradės kilti saulė. Sustojame, nulipame ir lipame į kopos viršūnę. Stebime. Akys gyvena danguje, besikeičiančiose spalvose. Štai ir aušra, štai ir saulės kraštelis… ir sprogt… visa saulė iššovė iš horizonto. Gražu…
Sėdame ant kupranugarių ir ramiai-linksmai nukeliaujame iki mūsų belaukiančių automobilių. Štai ir pasakos pabaiga…

Karštoji pažintis su Afrika – Marokas 2018 (1 dalis)

 
 

Daugiau informacijos apie Sacharos galite sužinoti facebook grupėje.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

sėkmingai užsiprenumeravote!