Į Tibetą įmanoma patekti per Nepalą arba per Kiniją. Aš keliavau per Kiniją. Pagalvojau, kaip tik proga tuo pačiu ir į Kiniją žvilgtelėti. Norėjau nuvykti į Tibetą seniai, bet likimas nuvedė šiemet. Visiškai neplanavau patekti būtent šiemet, Ugninio arklio metais, kai tūkstančiai tibetiečių iš visų šalies kampelių keliauja apeiti aplink šventąjį Kailašo kalną. Norėjau kaip tik ramaus ėjimo, o išėjo kartu su tūkstančiais tibetiečių. Na, jeigu taip lemta, tai gerai.
Tibetas yra kiniečių kontroliuojama zona. Jau oro uoste yra atskira zona skrendantiems į Tibetą. Bagažą tikrina ypač atidžiai, visus žmones fiksuoja ypač kruopščiai. Išlipus iš lėktuvo autobusas nuveža į viešbutį. Visos kelionės metu priskirtas vairuotojas ir vietinis anglakalbis gidas. Viešbučių kambariai ohoho dideli, gražūs, kiekviename yra oro drėkintuvai, deguonis.
Tibeto sostinė – Lhasa
Pirmiausia aplankiau Tibeto sostinę – Lhasą. Centre stovi pagrindinė Dalai-Lamų šventykla – Potalos rūmai. Šalia tvenkinys ir centrinė aikštė. Viskas gražiai sutvarkyta, šalia centrinė gatvė su viešbučiais ir parduotuvėmis, kur pilna suvenyrų, grybų, jako mėsos, saldumynų ir kitų gražių daiktų. Vietiniai žmonės dėvi nacionalinius drabužius, papuošalai spindi ant galvos, rankų, drabužių, jie ryškūs ir labai gražūs.
Netoli yra dar dvi šventyklos – Džokang ir Rimočė. Čia taip pat pilna žmonių, kurie stovi ir daro nusilenkimus arba nusilenkimais eina aplink šventyklas.
Prie Potalos rūmų yra parkas, vidury kurio tvenkinys ir vidury jo yra nagų šventyklėlė. Nagai yra vandens dvasios, vienos pagrindinių, stipriausių. Jos daro įtaką žmogaus sveikatai. Tad verta su jomis draugauti.
Tibeto gamta
Gamta Tibete tiesiog pasakiška. Be galo be krašto driekiasi kalnai. Važiuoji valandų valandas, o pro langą vis tas pats nuostabus peizažas. Važiuojant galima pamatyti daug įvairių laukinių gyvūnų: mėlynųjų ožių, kulanų, grifų, visokių mažų gyvūnėlių, o jakų bandų tiesiog daug daug.
Ganden vienuolynas – vienas svarbiausių ir seniausių Tibeto budizmo vienuolynų, įsikūręs ant Vangburo kalno, maždaug 45 km į rytus nuo Lhasos, 43,, metrų aukštyje. Tai yra Gelug tradicijos motininis vienuolynas, iš kurio išaugo visa ši įtakinga Tibeto budizmo mokykla. Įkūrėjas yra Džė Conkapa, Gelug mokyklos pradininkas. Kartu su Seros vienuolynu ir Drepungo vienuolynu Gandenas sudaro tris svarbiausius Lhasos vienuolynus-universitetus. Ganden tibetietiškai reiškia „Džiaugsmingoji žemė“, tai yra Tušitos dangaus, kuriame pasak tradicijos reziduoja būsimasis Buda Maitrėja, pavadinimas.
Tibetietiškoji opera Lhasoje – tai kinietiškosios operos atitikmuo, opera trunkanti kelias valandas, 600 dalyvių keičiasi, greitai sinchroniškai juda. Dekoracijos didžiulės, labai gražios. Vaidinimas vyksta lauke, keliais sluoksniais. Pagrindiniai veikėjai-dainininkai dainuoja puikiai. Veiksmas keičiasi greitai, neatsibosta, laiko visą laiką tonuse. Yra scenų, kuriose sudalyvauja netgi raiteliai su arkliai, avių bandos. Vaidinimo pabaigoje fejerverkai. Žodžiu, įdomus reginys.
Šventas ežeras Jamdrok yra vienas iš trijų didžiausių šventųjų ežerų Tibete, išsiskiriantis savo unikalia turkio spalva ir dvasine reikšme. Šis ežeras apie 100 km nuo Lhasos. Ežeras yra vingiuotas, o iš viršaus jo forma primena kalnuose besirangančią gyvatę ar skorpioną. Budistams šis ežeras yra gyva deivė ir stiprios gyvybinės jėgos šaltinis. Tikima, kad jis saugo Tibeto žemę bei žmones.
Karola ledynas yra vienas garsiausių ir lengviausiai pasiekiamų ledynų Tibete. Jis garsėja tuo, kad masyvų ledyno liežuvį ir įspūdingą ledo sieną galima pamatyti tiesiog iš greitkelio, jungiančio Lhasą ir Šigatsę. Tirpstantis Karola ledynas maitina upelius, kurie įteka į šventajį Jamdroko ežerą.
Kora aplink Kailašą
Kora aplink Kailašą. Kailašas yra šventas kalnas budistams, hinduistams, džainistams ir kitoms religijoms. Budistai laiko jį Čakrasamvaros ir jo žmonos Dordžės Phagmo gyvenamąja vieta. Manoma, kad trys kalvos kylančios netoli, yra Mandžušri, Vadžrapani ir Avalokitešvaros namai.
Patekti prie Kailašo, reikia 3 dienas važiuoti iki jo, tai irgi nelengva užduotis. Atperka tik nuostabūs vaizdai ir šventyklų lankymas. Atvažiavau į Darčeną, gyvenvietę, iš kurios prasideda kora pėsčiomis ėjimas aplink kalną pagal laikrodžio rodyklę. Paprastai trunka 3 dienas. Iki koros pradžios dažniausiai nuveža autobusiukas, bet šiemet piligrimų begalė, tūkstančiai, tad teko eiti pėsčiomis iki koros pradžios. Dar tik koros pradžia, o aš jau pavargau. Aplink kalną apeiti yra 52 km, na o man išėjo su tais papildomais kilimetrais apie 60 km. Eiti tokiame aukštyje yra žiauriai sunku. Pirmą dieną dar buvo saulė, maloniau eiti, bet kvėpuoti sunku. Čia sukaupi visas savo psichologines, fizines ir visas įmanomas jėgas. Į vakarą priėjau gesthausą, tai yra angarą, kuriame dviaukštės lovos, be šildymo, be tualeto, be jokių daiktų. Tas nesvarbu, tiesiog griūnu su visais drabužiais, striuke ir kepure, ir tik tada pastebiu, kad kūnas visas dreba, po kelių valandų sušylu ir užmiegu. Kitą rytą išeinu laukan, o sniego iki kelio… šakės, gidas sakė, kad bus gražus oras, „kačiukų“ imti nereikia. Kaip aš šiandien be kačiukų eisiu, neįsivaizduoju. Na ką gi, šiandien sunkiausia kelio atkarpa – Zaliosios Taros perėjimas. Saturacija 70, dar gyventi ir eiti galima. Žmonių tūkstančiai, šalta, bet rankos nejaučia to šalčio. Einu, greičiau šliaužu. Tibetiečiai eina šį kelią, atlikdami viso kūno nusilenkimus. Stiprūs žmonės. Manoma, kad piligrimas, atlikęs 108 ratus aplink kalną, yra užtikrintai nušvitęs. Užlipti užlipau, pakabinau viršūnėje vėliavėles, o dar nulipti reikia. Be kačiukų slystu, krentu, šalia žmonės prilaiko, pakelia, dar kažkas krenta, vieni kitiems padeda, tada sugalvojau remtis kojomis į ėjimo lazdas, padėjo. Saugiai nulipu. Vien tik mūsų grupei einant, matė 3 mirusius žmones, daug indų patyrė lūžius. Daug žmonių kelio šonuose siaučiant stipriam vėjui, ilsisi, sėdi tiesiog ant žemės. Atsisėdus labai traukia į miegą. Tada tiesiog atsikeliu eiti. Taip prieinu antrą nakvynę. Smagiau, ne toks stiprus vėjas, sniego mažiau, arčiau pabaigos. Trečią dieną jau smagu eiti, bendrauti, stebėti gamtą, žmones, savo būseną, jausmus ir emocijas, valiooo… koros pabaiga.
Šventieji ežerai Manasarovar ir Rakšastal
Netoli Kailašo yra du ežerai – Manasarovar ir Rakšastal. Žodis „manas“ reiškia protą arba sąmonę. Pavadinimas Manasarovar reiškia Sąmonės ir Nušvitimo ežerą. Tikima, kad apsiplovus jame arba apėjus aplink, nuplauna nuodėmes. Jis yra ramus, gražus, gėlavandenis, su daug gyvybės jame. Netoli jo, už kelių kilometrų yra kitas ežeras, Rakšastal – negyvas ežeras – jis labai sūris, todėl gyvybės jame nėra. Todėl manoma, kad jį sukūrė demonai, ir nerekomenduojame juo apsiplauti.
Bon tikėjimo karalystė Šangšung – tai senovinė karalystė ir kultūra, gyvavusi vakarų bei šiaurės Tibete ikibudistiniu laikotarpiu. Šangšug buvo Bon tikėjimo (šamanistinės ir animistinės) religijos gimtinė.
