Šeštadienis. 

Alchi vienuolynas

Išvyka. Aš jau jas labai mėgstu. Pajudėti, vienuolynų bei gamtos grožio vaizdai, kalnų nepabostanti magija, pasibendravimas su žmonėmis. Super. Šiandien autobusu važiuojame į Alchi vienuolyną. Autobusas pusiau tuščias, visi susėda kas kur nori. Nors gulėk, bet autobusas krato taip, kad nepagulėsi. Tad riedame į vienuolyną. Apie dvi valandas. Alchi vienuolynas žymus, nors ir nedidukas,čia nemažai baltųjų turistų. Čia buvo pirmas locava (vertėjas) ar tai senųjų ar tai naujųjų vertimų. Vienuolynas vienuolikto amžiaus. Pasivaikščiojome.

Atgal einame pietauti. Pietūs –piknikėlis ant žemės netoli autobuso. Patiesalai patiesti, daržovės įdėtos į čapatį, prašom tau ir puikūs pietūs.  Pavalgiau, pabraidžiau šaltu upokšniu, kuris greitai atgaivino ir suteikė naujų jėgų naujiems nuotykiams.

Basgo vienuolynas

Į autobusą, keliaujame toliau. Toliau sustojame prie kažko, nežinia ko. Lipame aukštyn į kalną. Lipimai į kalnus tai atskira tema. Kadangi visi vienuolynai aukštai kalnuose. Ir visada reikia lipti. Ojojoj… Faina pasimankštinti, bet ir sunkuuu. Ir organizuotumas ne tas prie kurio aš pratusi. Niekas nelauks, neprižiūrės tavęs. Pati už save atsakinga, nepasimesti, nueiti, apžiūrėti, grįžti. Taigi vieni, kas greitai įlėkė į kalną, apėjo, viskas užrakinta. Gompos mi duk. Ir nuėjo atgal į autobusą. Aš ilgiau pasilikau pabūti. Ir kol atėjo lėtesniųjų partija, kaip tik vienuolis atsirado atrakinti gompą. Taigi kiekvieną kartą turiu įvertinti situaciją, ką daryti.

O tas kažkas – Basgo vienuolynas. Yra senoji ir naujoji gompa. Viena jų 650 metų, kita 700 metų. Taigi skirtumas tik 50 metų. Vienas vienuolis, kuris atrakino mums gompą kažką pasakojo, bet taip neaiškiai kalbėjo, kad mūsiškiai tibetiečiai nelabai suprato jį.

Spituk vienuolynas

Toliau važiuojame. Jau netoli Leho, vienuolynas Spituk. Gražus, vidus taip pat senoviškas. Tarp kitko visuose senoviniuose vienuolynuose negalima fotografuoti, ir taip pat negalima fotografuoti niršiųjų dievybių šventyklose. Čia ir senovinis, ir niršiųjų dievybių. Visur niršiųjų dievybių veidai yra uždengti. Visi šiandien aplankyti vienuolynai labai senoviniai, su thankomis skylėtomis nuo laiko, spalvos nublukusios, sienos sutrupėjusios, bet išsaugojusios piešinius. Liesti irgi negalima, bet ir nesinori. Atrodo, jei kiekvienas palies bent piršto krašteliu, nutrins šiuos nuostabius senovės pėdsakus. Norisi žiūrėti, žavėtis ir mąstyti kaip čia gyveno žmonės tada, seniai seniai. Kaip jie mąstė, kaip praktikavo. Kaip jie kūrė visą šitą, kas išliko iki mūsų dienų.

Nuostabu, gražu… Galime važiuoti toliau.

Dabar jau važiuosime namo. Keli mūsų organizatoriai visą tą laiką važiavo ant stogo. Paskui prisijungė dar keli vaikinai. Na, šioje stotelėje prisijungiau ir aš. Kaip gi kitaip… Uchhhhhhh…. Man davė vietą priekyje. Taigi aš kojomis užsikabinau už vamzdžio, kad turėčiau laisvas rankas fotografuoti ir filmuoti. Vėjelis… laisvė…. Džiaugsmas… Uhuuuu… Labai linksma… šakos, nuo kurių reikia išsisukti…

Man atrodo, jau visi žino ir suprato, kad aš laiminga ten, kur daugiau veiksmo. Visi jau žino, kad Jolanta eis ten, kur kažkas vyksta, arba padarys jei įmanoma ką nors linksmesnio.

Taigi, atvažiavome. Pavargę, bet laimingi.

Rytoj paskutinė mano diena čia. Vėl reikės kelti bures.

Sekmadienis

Paskutinė Lehe buvimo diena. Paskutinį kartą Lehas, kava, atsisveikinimas su visais pardavėjais – musulmonais, mane pažįstančiais ir aptarinėjančiais, atsisveikinimas su kreivais žvilgsniais, su gražiomis šypsenomis, su maloniais ir nemaloniais žmonėmis. Pasišnekučiavimas su „mano šeimyna“. Atsisveikinimas su kalnais, žaviais, prigriebusiais mano širdies dalelę, galingais, suteikiančiais man jėgos, laisvės, drąsos, atokvėpio, šėlsmo…

Šilta… malonu… gera…

By by… Lo džema la…

 

 

Daugiau informacijos apie žmonėmis galite sužinoti facebook grupėje.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

sėkmingai užsiprenumeravote!