Tas paslaptingas žodis Maču Pikču… Kiek mitų, kiek legendų jame slypi. Istorija, senieji laikai, kažkokia ypatinga kitokia civilizacija…
Iš miestelio Pisac persikėlėme į miesteliuką Ollantaytambo. Nušvito lauktasis rytas, kai sėdome į traukinuką ir nudardėjo jis link Maču Pikču. Traukinukas jaukus, palydovai siūlė gėrimų, užkandžių. Oras tik nelabai nusisekė – lijo. Atriedėjus Į Maču Pikču miestelį, užsukome kaip visada į turgelį sulčių išgerti, papusryčiauti. O sulčių negaili moterytės – išspaudžia statinaitę mmmmm…. Maču Pikču miestelis yra visiškai turistinis, pilnas prekystalių, krautuvėlių su prekėmis atvykėliams.
Čia užsukome į termalinius baseinus. Kaip įdomu sėdėti baseine po atviru dangumi lietui pliaupiant… Baseinai su nustatyta temperatūra. Vienas baseinas 36, kitas 37, trečias 39 laipsnių temperatūros. Ir šalto vandens baseinas. Bet rytas buvo gana šaltas, tad malonu buvo pasišildyti šiltame baseine. Puikiai pritaikytas šiltas geizerių vanduo.
Noriu pasidalinti vienu įvykiu, kuris parodė šalies žmonių mentalitetą. Viena grupės moteris Maču Pikču miestelyje pametė piniginę. Nubėgo ieškoti į krautuvėles, kur buvo užsukusi, kelią, kuriuo ėjo. Streso buvo daug. Neaišku ar čia pavogė iš kuprinės, ar čia paliko kur nors. Bet už kelių minučių moteris atnešė policininkui tą piniginę ir atiduoda. Moteris grįžo iš paieškų ir pamatė policininko rankose savo piniginę. Tad buvo džiaugsmo. Policininkas, kaip pridera, paklausinėjo apie piniginės turinį ir asmens dokumentą paprašė. Ir grąžino piniginę šeimininkei. Mes, aišku, atsilyginome tuo, kad po kelionės užėjome papietauti į kavinę, kur ji dirbo ir palikome gerą uždarbį.
Artyn link Maču Pikču šventyklų
Po maudynių ir oras pagerėjo, nustojo lyti. O mes sėdome dar į autobusą ir toliau riedėjome link Maču Pikču šerdies. O atvykus į galutinį transporto tašką, toliau pradėjome kelionę savo kojytėmis. Žingsnis po žingsnio, kalnelis po kalnelio, laiptelis po laiptelio… Atsiveria nauji grožiai, nauji kalnai, o štai ir miestas, didingas inkų civilizacijos lopšys – Maču Pikču. Ši vieta gyva. Kalnai, rodos, kalba, savo išvaizda, primenančia tai paukštį, tai gyvūną, tai žmogaus galvą, kalba, nori kažką pranešti. Inkų šventyklų griuvėsiai stovi amžių amžiais. Istorikai teigia 8000-9000 metų, vietiniai mano, kad žyyyymiai ilgiau. O akmenys šventyklų kokie didžiuliai ir kokie lygūs. Kaip žmonės galėjo juos taip apdirbti? Sakoma, kad šiuos akmenis žmonės rideno po 15 metrų per dieną. Kiek reikėjo žmonių, jėgos ir kantrybės… Kuo lygesni akmenys, sienos, tuo žymesni žmonės ten buvo. Paprastų namų akmenys ne itin lygūs. Ir štai stoviu čia, šventyklose ir įsivaizduoju šurmulį, veiksmą, kaip inkai išradinėja mokslo naujoves; sėdžiu ant inkų terasų ir mąstau kaip gi prieš n tūkstančių metų inkai gyveno darnoje su gamta, jautė ir gerbė gamtą ir tuo pačiu buvo labai protingi, mokslingi. Ieškau pati sau, kur gi tas auksinis viduriukas tarp jausmų, jutiminio pagrindo ir protinio… žiūriu į kalnus, supančią gamtą ir girdžiu virpesį, gyvą praeities aidą…
Mums laaaabai pasisekė, kad buvo mažai turistų. Sakė, kad įprastai čia būna po 8000 žmonių per dieną. Sekmadieniais leidžia nemokamai vietinius žmones, tai būna dar daugiau. O tą dieną, kai mes buvome, buvo 900 žmonių. O jiems išsiskirsčius po visą teritoriją, atrodė, kad mes vieni. Klausome nuostabaus gido-vietinio šamano Migelio įdomaus pasakojimo. Galiu paminėti, kad tai tikrai nuostabus žmogus – subtilus, lankstaus, atviro proto, švelnus žmogus, tuo pačiu labai atsakingas, matantis ir jaučantis kiekvieną žmogų, stiprybės ir meilės harmonija.
Maču Pikču būti neatsibosta, galima važiuoti dar ir dar.