Kelios valandos kelio nuo Bogotos ir jau esame gamtoje. Guasca… pievos, tolumoje matomi kalnai, dieną – maloni šiluma, vakare – šaltukas toks, kad traukti iš lagamino tenka visus savo rūbus. Čia gana drėgna ir oras keičiasi kelis kartus per dieną. Tai čia saulė kaitina, tai jau liūtis ateina. Tad tenka nuolat turėti su savimi ir megztinį, ir striukę. Šįkart gyvename vietovėje, kur nėra nei dušo, nei jokio vandens, nei virtuvės. Todėl valgyti važiuojame į miestelį. Čionykštėse kepyklėlėse tūūūkstantis įvairių rūšių bandelių. Bet mes, išalkę, ieškome normalaus šilto maisto. Kadangi Kolumbijoje pagrindinis maistas yra mėsa ir žuvis, man vėl tenka valgyti fritas papas y ensalada.
Pavalgius, galima jau ir važiuoti pamatyti kokį nors vietinį grožį. Keliaukime prie vieno iš keturių sakralinių Kolumbijos ežerų – Guatavita. Šio ežero vanduo yra laikomas isčiomis, Motina šios vietovės genties Muisca. Vanduo simbolizuoja moterišką pradą, čia stūksantys kalnai simbolizuoja vyrišką pradą ir jie susijungia. Čia tarsi susijungia apčiuopiamas ir sakralus pasauliai. Čia vieta, kur žmonės kreipiasi į protėvius, į Motiną gamtą. Būtent čia yra ta vieta, kur genčių vadai, prieš tapdami jais, ruošiasi, mokosi pažinti savo protą ir kūną, turėti tyras mintis, kontroliuoti savo kūną. Tada vyksta ritualai, kai besipraktikuojantis žmogus patepamas medumi, derva ir aukso dulkėmis, kurie simbolizuoja sėklas. Taip pat stebi, medituoja ir semiasi sakralios energijos. Kai ta sakrali energija ateina pas žmogų, ji tampa ta Muisca energija. Skambant būgnams, žmogus aukoja atsidėkojimui kvarcą, smaragdą ir auksą. Štai tokios ceremonijos čia būna.
O mums užėjus, prisijungia gidas ir veda mus į kalną, nuo kurio atsivers tas stebuklingas ežero vaizdas. Lyg ir neaukštas tas kalnelis, bet eiti kažkaip sunkoka. Saulė kepina, o tik užlipom į kalną ir saulė staigiai pasislėpė ir pradėjo lyti. Ant kalno stovi tokia kaip pavėsinė, kur gidas pasakoja ilgas istorijas ir atlieka ritualą Motinai Gamtai – padėkojimą nuo mūsų turistų. Iš esmės gražios tos legendos, visos jos skirtos gamtai, jos saugojimui, jos pajautimui.

Kita vietinė grožybė – Zipaquira druskų katedra. Zipaquiros miestelis pasitiko mus visai mielai… trumpam… tik užkandom ir prasidėjo tokiaaaa liūtis. Liūtis buvo dvigubai įdomi, nes lijo per stogą, tekėjo pro slenksčius. Net įdomu pasidarė kiek skylių stogas turi ir kiek gali įtekėti pro slenkstį.
Bet sulaukėme kol sumažėjo lietus ir visdėlto patekome į Druskų katedrą. Teko nueiti nemažą kelią aukštyn, užėjus, eini koridoriumi, dešinėje kairėje Kristaus kelio stotelės. Galima prieiti prie čia esančių kryžių, kurie apšviesti įvairiu apšvietimu, groja bažnytinė muzika. Toliau yra didžiulės salės, kur gali sėdėti tikintieji ir kunigas gali vesti pamaldas. Visai graži ir įdomi ta katedra. O dar ir sveika. Nes sveika pakvėpuoti druskos oru, esi tarsi druskos kambaryje.

Mūsų nakvynės vietos šeimininkai palepino mus viena įdomia ceremonija – termaline pirtimi. Visai įdomu. Daroma ji ryte. Yra toks kaip kupolas, kuris uždengiamas audiniu, paliekamas tik mažytis įėjimas. Išorėje daromas laužas, kuriame kaitinami akmenys. Vėliau jie įdedami į tos palapinės vidų. Prie laužo dainuoja ritualines dainas, atlieka ceremonijas. Tada įleidžiamos į pirtį pirmiausia moterys, nuo jauniausios iki vyriausios, paskui vyrai taip pat pagal amžių. Pačioje pirtyje taip pat dainuojamos ritualinės giesmės. Visai suprantama, kad su ritualais ir dainomis apsivalo ne tik kūnas, bet ir siela.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

sėkmingai užsiprenumeravote!