Italija… Pirmą ir paskutinį kartą buvau ten universitetiniais laikais. Gana gerai sekėsi lotynų kalba, tad pakvietė prisijungti prie romanistų grupės į kelionę. Įspūdis liko tikrai geras. O Neapolis įsiminė pilkumu ir vagystėmis. Tad į šį Italijos kraštą tikrai neplanavau grįžti. Planai planais… tačiau šiemet, visai ekspromtu, patekau būtent į tą kraštą.
Po coronos viruso, kai visi bijo ir sėdi namuose, o viruso plitimo šalyse lentelė rodo, kad būtent Italijoje šiuo metu mažiausiai atvejų – pats tinkamiausias laikas važiuoti kaip tik į Italiją. Tad keliaukime.
Kelionė ypatinga tampa jau nuo pat pradžių – lėktuvai pirmyn ir atgal pustuščiai, oro uostai pustuščiai, skrydis pigus, vila žiauriai pigi, paplūdimiai pustuščiai – ko ir reikėjo amžinai prigrūstoje Italijoje…

Nuotykiai prasideda

Taigi, nuotykiai prasiseda. O prasidėjo jie iškart tik išėjus iš oro uosto… Iš įmonės, kurios rezervavome automobilį, mūsų niekas nepasitiko, į nurodytą telefono numerį niekas neatsakinėjo, tad beliko viena vienintelė išeitis – laukti ryto. Oooooo… visą naktį šalia oro uosto lauke… kiek esu keliavusi, šalia oro uosto dar neteko nakvoti. Vaikai visai nudžiugo, pradėjo sportuoti, žaisti, tyrinėti aplinką. Aš padirbėjau su kompiuteriu, kol jis išsikrovė. O akims jau nebegalint išsilaikyti, teko prigulti ant akmeninių suoliukų.
Rytas, ilgokai jis keliavo. Einame mes į įmonės ofisą aiškintis. Pasirodo, nieko jie nežino, ir nenori nei žinoti, nei aiškintis. Iškart susiduriame su vietiniu mentalitetu. Randu kur paskambinti į tarptautinę įmonę, tada į lietuviškąją ir … o Dieve, mūsų lietuviškoji ar tai Daiva, ar tai Milda, neatsimenu vardo labai labai malonios mergaitės greitai išsprendžia situaciją ir štai mums jau rastas kitas automobilis kitoje įmonėje. Ačiūkas skrenda tau…
Pasiimame automobilį. Vaikai iš pradžių kreivai žiūri. Ir mes patys taip pat. Mažytė mašinytė. Kaip mes tilpsime penkiese? Žiūrime į šalia stovinčius vieną kitą visureigius – čia tai būtų mums erdvu. Hmmmm… nieko sau – tilpome. Ir bagažas tilpo. Oho… Netikėtai. Važiuojame. O vėliau mes tą mažą mašinytę oi kaip įvertinsime. Kai reikės važiuoti kalnais, miesto spūstyse, siauromis gatvelėmis. Taigi taigi…

Laikini namai

Nepraėjo ir trijų valandų, tik dvi su puse, žiūrėk – o mes jau savo itališkuose namuose. Namai Čilento regione, kur kalnai, erdvės plačios, paplūdimiai vienas po kito tik gražesni, švarūs. Vieni tinka šeimoms su vaikais, kituose paplūdimiuose ir uolų yra, nuo kurių galima pašokinėti, ir snorklinant yra ką pažiūrėti.
Namą įsivaizdavome paprastą, nors ir matėme nuotraukose. Tačiau namas prezentavo itališką atmosferą ir buvo toks, kokį mes matėme savo fantazijose.
Rytais slow mornings… Pusryčiai su daug vietinių vaisių, daržovių, alyvuogių. Malonumas ir to malonumo įsisąmoninimas leido laimei tekėti visa tą laiką, nors buvo ir nesklandumų kartais.
Orą įsivaizdavome labai karštą visa parą. O gi ne… malonus netikėtumas – dieną karšta, bet maloniai, kvėpuoti galima. O į vakarą vėsta, naktį ir vėsoka. Taigi oras nuostabus.
Kas antra dieną važiavome ką nors aplankyti, apžiūrėti, o kas antrą dieną tyrinėjome vis kitokio paplūdimio dugną ir uolas.

Maistas

Nuo restorano “I tre gufi” nuostabus panoraminis vaizdas. Suprantama patiekalų kaina įtraukia gražių vaizdų kainą. Labai gražu, skanu, bet patiekalų dydis nepasotina mus alkanus.
Restoranas “Lamade” nors ir neturi tokio žavaus panoraminio vaizdo, tačiau virtuvė labai skani. Jie gamina tik šio krašto patiekalus. Ir būtent čia aš paragavau tikrą itališką kavą. Na nieko sau… Aš ir nežinojau kokia skani itališka kava. Suprantu kodėl jie vadina tą, ką mes geriame kavos sultiniu… O kur dar itališkas tiramisu… O, Dieve… tikrai Lietuvoje mes tokio dieviško malonumo mūsų gomuriams nerasime.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

sėkmingai užsiprenumeravote!