Peru… Jau seniai mąsčiau aplankyti įvairias jėgos vietas – Egipto piramides, Rusijos Baikalą, Himalajus, inkų civilizaciją. Na, tą ir padariau. Šiemet kažkaip atėjo neplanuotai kelionė į Perų. Gyvenant Europoje, inkai atrodo kažkas tolimo ir neaiškaus. Gyvenant Peru, inkų žodžiai matomi ant kiekvieno kampo. Inkų kavinė, restoranas, parduotuvė. Šiais laikais Peru kalbama ispaniškai, bet inkų kalba vadinosi kečua.
Taigi pirmas miestelis, kuris turėjo progą pristatyti Perų gyvenimo būdą, buvo Pisac. Jaukus viešbutukas “Herba Buena” šalia turgaus. Turguje galima autentiškai, skaniai ir pigiai pavalgyti. Porcijos didelės, sočios. O gi vaisių sultingumas ir įvairumas… gėriau sultis kiekvieną dieną, na, vitaminų bombą gauti metams į priekį. Kavinėse maistas irgi skanus – alpakų ir jūrų kiaulyčių mėsa, žuvis, daržovės, bolivinės balandos sriuba…
Krautuvėlės parodo šalies kultūrą, madą, etnostilių, dizainą. Viskas mirgu marga, nuo spalvų akyse raibsta. Rūbuose, daiktuose tradiciškai yra 7 spalvos. Pončai – apsiaustai yra įvairių raštų, medžiagų. Kepurės perujietiškos aukštos. Moterys kasdien dėvi tradicinius rūbus – pūstą sijoną virš kelių, ant kojų blauzdinės, ant galvos gražios kepurės. Storo, stipraus audinio gabalas už pečių, kuriame gali būti kaip vaikas miegantis ar į šonus spoksantis, taip ir įvairiausių daiktų. Kaip gera, kad žmonės laikosi savo tradicijų, drabužių, vertina tą ir gerbia.
Kalnų didybė
Andai… Kalnai neapsakomo grožio, jaučiasi didybė ir platybė. Kalnuose miestai, kaimelai, kalnuose verda gyvenimas. Kalnų, kiekvienas turintis žemės lopinėlis, yra užsėtas. Žemė yra naudojama, agrokultūra čia stipri. Daugybė įvairių žolių, grūdų. Mes Lietuvoje žinome tik kelias bulvių rūšis, o čia bulvių 2000 rūšių. Ten, kur auga miškas, daugiausia eukaliptų miškai. Kur tik bepažvelk, matyti šventyklų griuvėsenos arba terasos, kurios tapo inkų civilizacijos simboliu.
Taip pat čia yra ir ežerų tarp kalnų. Nuostabi harmonija vandens, kalnų ir dangaus su praplaukiančiais debesimis tai slepiančiais, tai atveriančiais mums snieguotų viršukalnių grožį.
Aplankėme Totoracocha ežerą kalnuose. Tarp kalnų labai stebuklinga keliauti, eini eini ir atsiveria koks nors nuostabus vaizdas. Už kito kalno dar kitoks vaizdas. Link ežero kelias tiesėsi pro kapines. Bet tai ne paprastos kapinės, o ypatingosios. Inkai laidojo žmones kalnuose. Kalne padaryta dauuug skylių, į kurias galima įtalpinti kelis žmones embriono pozoje. Taigi mažesnėse skylėse paprasti žmonės, didesnėse skylėse – žymesni žmonės, menininkai, mokslininkai. Ir didelėse ertmėse – koplyčiose – šventikai, vadai.
