Dekyi Tsomo, tibetiečių kalbos mokytoja, 24 m., gyvena Dharamsaloje.
Aš: Kokie santykiai tarp tėvų ir vaikų tibetiečių šeimose?
Dekyi Tsomo: Mano nuomonė tokia.  Tėvų rūpestis vaikais yra pats svarbiausias dalykas, suteikiantis pagrindą kūdikiui. Tai įtakoja vaiko ateitį, vaiko elgesį ateityje, formuoja vaiko charakterį. Labiausiai veikia pasitikėjimo, artumo jausmą, formuoja įgūdžius. Galima atskirti žmogų, kuris turi palaikymą arba praleido daugiau laiko su tėvais. Tokie žmonės yra aktyvesni, ekstravertiški ir lengvai bendrauja su grupe žmonių arba visuomenėje. Tačiau žmogus, kuris neturėjo galimybės daugiau laiko būti su savo motina, yra tikrai neekstravertas. Dauguma jų tampa intravertais. Kai kurie vaikai, kurie neturi tėvų ir turi gebėjimų daryti kokią nors veiklą, bet dėl pasitikėjimo trūkumo, intravertiškai užsisklendžia. Taigi, jie negali veikti visiškai pasitikint. Tai yra pagrindinis dalykas motinos rūpesčio ir buvimo kartu efektas jos vaikų gyvenimui, -pasitikėjimas savimi, savo jėgomis.
Aš skaičiau knygą, kurioje buvo parašyta, kad žmogus, kuris daugiau laiko leidžia su tėvais, gauna dėmesio, priežiūros iš tėvų, to aukštesnis pasitikėjimo savimi lygis. Aš tą atpažinau, tai tiesa mano gyvenime.
Aš: Papasakok truputį apie save.
Dekyi Tsomo: Aš esu intravertė mergina. Mano šeima labai varginga. Mano šeimoje 6 nariai. Iš jų, vienintelė, kuri galėjo dirbti ir valdyti šeimą, prižiūrėti šeimos narius, buvo motina.
Tuo metu mano tėvas sirgo ir negalėjo eiti į darbą. Jis priprato būti namuose.
Mano mama negalvojo, kad galės rūpintis mumis. Ji norėjo rūpintis mumis, bet ji neturėjo pakankamai laiko būti su mumis.
Aš atsimenu vieną istoriją apie mano šeimą. Vieną kartą mano mama buvo nėščia. Ji pateko į ligoninę. Tuo metu man buvo 2 metukai, mano sesei 7 metai. Mano tėvas negalėjo išeiti. Taigi, sąlygos buvo blogos, tačiau mano tėvas gamino maistą. Mano sesė nešdavo į ligoninę motinai maisto. Aš manau, mano vyresnioji sesuo neturėjo galimybės pajausti vaikystę. Tomis dienomis mano mama dalinosi šia istorija apie tokį šeimos palaikymą.
Kai aš buvau maža, aš pripratau tvarkyti namus, plauti. Prisimenu, kad mes eidavome parnešti vandens namo. Tai užimdavo 20 minučių kelio nuo namų, tačiau aš pripratau ten vaikščioti.

[av_gallery ids=’653′ style=’thumbnails’ preview_size=’portfolio’ crop_big_preview_thumbnail=’avia-gallery-big-crop-thumb’ thumb_size=’no scaling’ columns=’2′ imagelink=’lightbox’ lazyload=’avia_lazyload’]
Aš: Kaip gauti vaikams iš tokių vargingų šeimų išsilavinimą?
Dekyi Tsomo: Laimei, kai man buvo 3 metai, aš buvau išrinkta į TCV mokyklą. Tai buvo mano namai. Šiuose namuose gyveno 20 vaikų. Aš buvau mažiausia iš jų. Jaučiausi aš ten laiminga. Nesvarbu ar mano šeima varginga, ar turtinga, svarbiausia, kad turiu tėvus. Tai leido man jaustis išdidžiai. Kai kurie iš mokinių, patekusių į šiuos namus, neturėjo tėvų. Kai kurie buvo našlaičiai. Dauguma atėjusių į TCV mokyklą, neturėjo tėvų, buvo našlaičiai, arba turėjo vargšus šeimos narius.
Netgi po kurio laiko, aš jaučiausi TCV mokykloje labai laiminga. Kartais jaučiausi ir liūdnai. Viena iš mano TCV namiškių, mergaitė kambariokė turėjo tėvus. Jos tėvai ateidavo kartais sekmadieniais aplankyti ją. Vieną sekmadienį atėjo jos mama, paskui tėvas. Kai aš tą pamačiau, aš iš tiesų giliai nuliudau.  Ir jaučiausi kaip našlaitė. Bet aš nesu našlaitė.
Aš galiu teigti, kad aš mažai laiko buvau su mano tėvais. Aš augau TCV mokykloje. Ne tik aš. Mano brolis taip pat gyveno TCV mokykloje.
Aš nelyginsiu savo šeimos su kitomis šeimomis. Aš tik pasidalinsiu apie mane ir mano jaunesnę seserį.
Ji gimė, kai man buvo 5 metai. Ji taip pat kaip ir kiti vaikai neturėjo galimybės būti su mama, bet ji ištisas dienas ir naktis buvo su tėčiu. Kai kurie iš mano tetų ir dėdžių taip pat palaikė mano tėvą. Štai kodėl ji turėjo galimybę būti daugiau laiko su mano tėvais.
Ji yra ekstravertė mergaitė. Ji turi pasitikėjimo, ką ji bedarytų. Ji net kalba labai garsiai, su dideliu pasitikėjimu, netgi esant daug žmonių. Ji mėgsta būti, bendrauti su žmonėmis. Ji negyvens viena, vieniša, ir nevaikščios viena. Ji labiau pasitikinti negu aš.
Aš esu atvirkštinė. Aš mėgstu pasivaikščioti viena, būti viena. Aš negaliu pasitikinčiai kalbėti, tik su artimais mano draugais. Aš jaučiu, kad negaliu jokios veiklos daryti pasitikint savimi. Aš net egaliu pasidalinti mano liūdesiu su žmonėmis. Tai yra todėl, kad nesijaučiau saugi, užtikrinta, ką aš bedaryčiau.

Daugiau informacijos galite sužinoti facebook grupėje.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

sėkmingai užsiprenumeravote!