Besitvarkydama, aptikau senus žurnalus… mano pradžia, pradžia motinystės, mokymo/ugdymo patirties, įkvėpimo ir įsijautimo į perdavimą vaikams gyvenimo…Kai gimė pirmas vaikas, mano pirmos mintys buvo ką daryti, kad vaikui būtų įdomu augti, gyventi. Juk vaikas priims pasaulį tokį, kokį aš jam jį parodysiu. Jis žiūrės į pasaulį mano akimis. Hmmm… O aš noriu parodyti, kad gyventi yra labai įdomu. Man pasirodė be galo įdomu užsiiminėti su vaiku. Ne, ne maitinimas, rengimas ir pan, tai irgi įdomūs dalykai, bet įdomu kartu žaisti, skaityti knygeles, tyrinėti aplinką, pažinti. Atsimenu, vieną kartą ryte pasiėmėme knygą, kitą trečią, pavalgėme, pamiegojome, atsimerkę toliau skaitėme… ir jau vakaras. Pirmojo sūnaus mėgstamiausios knygos buvo anatomijos, anglų kalbos ir ūkio knygelės. Aš tiksliai žinojau, kad mano įsijautimas, tikras domėjimasis užkrečia jį. Suaugęs negali užsiiminėti su vaiku tuo, kuo “nedega” pats, tik iš žinojimo, kad tai yra naudinga. Tas mano įsijautimas buvo kažkoks natūralus, prigimtinis, tarsi kitaip ir būti negali. Matyt dėlto dar pirmagimio laukimo laikotarpiu man pasitaikė netyčia G.Domano knyga. Ooo… čia buvo viršūnė. Dabar aš tikrai žinojau, kad tai ne mano išsigalvojimas, o tyrinėta, ieškota, bandyta…

Vaikų ugdymas. Pirma patirtis

Mano planai ryškėjo. Be iškart žinotų, kad vaikus mankštinsiu dinamine mankšta, važinėsime 5 kartus per savaitę į baseiną nardyti, eisime į lauką pasivaikščioti kasdien bet kokiu oru, prisijungė žinių mokymas pagal G.Domaną, pagal S.Lupan, N.Zaicevą ir kt. Aš buvau laiminga. Jaučiau gyvenimo pilnatvę, mačiau, kad vaikams įdomu, kad mums kartu įdomu. Vyrui paaiškinau kas ir kodėl vyksta ir jis… prisijungė prie mano naktinių pasisėdėjimų – žinių kortelių gaminimo.
Tuo pačiu metu sužinojau, kad mano pažįstama (neurobiologė, dabar ji JAV neurobiologijos profesorė) su savo vaiku jau keli metai užsiima tuo pačiu. Ooo… aš tikiu ženklais… Aš apskritai visur stebiu ženklus, jie parodo, kuria kryptimi eiti, kaip reaguoti, ką daryti. Dažniausiai duodu užklausą Visatai, ji atsako… visada. Taigi, ji dar daugiau paaiškino ankstyvojo ugdymo reikšmę iš mokslinės pusės. Tad mano motyvacija buvo viršūnėje… Mano noras, intuicija bei mokslinis patvirtinimas padarė savo – aš užstrigau šioje veikloje ilgam.. Iš pradžių savo vaikai, paskui kiti vaikai.

Kadangi aš pati augau Rytų filosofijoje, aš jau žinojau, kad žmogaus darną sudaro trys centrai – fizinis (kūno), kūrybinis (širdies), intelektualus (proto). Tad, vaiko visapusiškam vystymuisi, aš visada duodavau veiklą visiems trims centrams. Būrelius ar veiklas jie lankydavo sportinį, dailę arba muziką ir ką nors intelektui vystyti. Vaikams augant atradau, kad sporto veikla yra būtina, tai nekintama. Kūrybinė veikla – tai muzika, dailė, šokis, teatras, alternatyvi mokykla taip pat suteikia daug kūrybos, kai kurios sporto rūšys turi savyje ir sporto, ir kūrybos. Intelektą puikiai vysto kalbų mokymasis ir domėjimasis žmonėmis, jų elgesiu, socialinės įžvalgos, ką puikiai gali daryti tėvai ar kiti suaugusieji – bendravimas, aptarimas tam tikrų elgesio ar kitų situacijų. Tai vysto vaiko gyvenimiškąją išmintį.

Socialinis vaikų ugdymas

Gyvenimiškoji išmintis kalbant apie vaiką yra laaaabai įdomi tema. Ją sudaro socialinis orientavimasis, analizavimas ir gili įžvalga saves ir kitų, aukštas emocinis intelektas, psichologinių ryšių supratimas. Aš visada norėjau, kad vaikai kalbų mokytųsi gimtosiose kalbų šalyse. Tad jie skrido į kitas šalis. 12 metų jie skrido su palydovais, gal du metus. O nuo 14os pradėjo skristi savarankiškai. Persėsti į kitą lėktuvą, susiimti emocijas kai reikia bėgti į antrą lėktuvo iš pirmo pavėlavusio lėktuvo – įvairių buvo situacijų… įvairių buvo situacijų Vieną kartą, atsimenu, Ispanijoje, jie nusprendė sutaupyti pinigėlių ir iš stovyklos važiavo iki oro uosto ne šatlu, o įsėdo į vietinį autobusą su persėdimu. Aš viduje apsalau, galvoju aš pati vargu ar ieškočiau persėdimo autobuso. O jie… O išorėje aš tik pagyriau, pasakiau, kad didžiuojuosi jais. Taigi tas energetinis laukas tampa platesnis. Paaugliai gerai jaučiasi kitose šalyse, jaučia ribas, stebi aplinką, elgesio taisykles, saugumo taisykles.

Psichologinis vaiko brandumas

Psichologinis vaiko brandumas – dar viena gyvenimiškosios išminties dalis. Jo pagrindu aš laikau pasitikėjimą. Visišką pasitikėjimą vaiku. Ne kvailą užsimerkimą, o išmintingą pasitikėjimą. Kai “aš pasitikiu tavimi, nes tu esi vertas pasitikėjimo. Aš gi nenusileisiu žemai, kad tikrinčiau tave. Tu darai viską, kad mano pasitikėjimas tavimi tik didėtų.” Tada vaikas negali sau leisti, jis negali užmigti naktį, kol nepasakys tos paslapties, kurią nešiojo visa dieną. Ir kokia ta paslaptis bebūtų, aš tą priimu, aš nevertinu ir nesmerkiu. Vaiko paslaptis, “negeras” poelgis vienoks, o jai paauglio – visiškai kitoks. Ir vaikui augant, jo paslaptis, mintis vis sunkiau priimti. Tačiau pripratusi, aš supratau, kad visi mes turime savo klaidų, patyrimų, ir mūsų vaikai eina savo keliu, koks jis bebūtų. O aš turiu priimti tą, parodyti savo palaikymą. Tada paauglys pasitiki manimi, klausia ir įsiklauso. Kas yra be galo reta santykiuose tarp paauglių ir tėvų. Tu eini savo keliu, aš priimu, paremiu, jei reikia minkštai patariu, nukreipiu tinkama linkme.
Minčių lietus krenta į mano galvą, žiūrint į šias nuotraukas. Tad tęsinys, manau, bus …

Daugiau informacijos galite sužinoti facebook grupėje.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

sėkmingai užsiprenumeravote!