Žaidimas yra veikla, turinti prasmę ir tikrai pateisina savo egzistavimą. Skaičiau, kad tokie mokslininkai kaip Einšteinas, Darvinas, Plankas, Amperas ir kt savo atradimų metu jautė tokį pat malonumą ir džiugesį kaip ir vaikai žaidimo metu.
Kai kurie mąstytojai (Martin Heideger, Konrad Lorenz, Gregory Beitson) tyrinėjo žaidimo fenomeną. Jie tvirtino, kad suaugusieji žmonės yra per daug praktiški ir rimti, kad norint sugrįžti prie natūralaus, laisvo ir verto egzistavimo, mums tektų atgaminti savyje žaidybinį instinktą.
Tai ką gi duoda vaikui žaidimas? Pagrindiniai yra:

  • Žaidimas – tai būdas pažinti pasaulį. Dar šv.Augustinas savo tractate rašė, kad žaidimas padeda auklėti aukščiausia prasme, kadangi maitina mūsų žingeidumą ir yra kaip pagrindas atradimams ir kūrybai.
  • Žaidimas – tai vaiko vystymosi pagrindas. Šalva Amonašvili pabrėžia:”Vaikas žaidžia ne be priežasties. Priežastis, kurios verčia jį žaisti, reikia ieškoti ne tiek išorėje, kiek vidiniuose stimuluose. Ne kamuolys ieško vaiką, o prasidėjusi judėjimo funkcija ieško išorėje daiktą (sąlygas), reikalingą vaikui patenkinti dabartinį vystymosi poreikį.”
  • Žaidimas, o tiksliau tai, kad bet kokiame žaidime yra taisyklės, moko vaiką suprasti, kad ir gyvenime yra tam tikros taisyklės.
  • Žaidimo metu vaikas yra čia ir dabar. Mokėjimas įeiti į būseną čia ir dabar ir būti joje sąlygoja gebėjimą žmogui būti laimingu.

Patarimai tėvams:

  1. Žaidimas turi būti emocionalus vaikui.
  2. Būtų puiku, jei žaidimas būtų ne tik malonus ir įdomus, bet ir ugdantis. Šiaip tai visi žaidimai, net patys paprasčiausi, ką nors ugdo. Kitas reikalas, kad efektyvesnis vaiko ugdymas bus tuo atveju, jei suaugęs pasiūlys vaikui tinkamus jam žaidimus, aktualius tam tikru vaiko vystymosi laikotarpiu.
  3. Parenkant ugdomąjį žaidimą reikia atkreipti dėmesį į tą, kad žaidimas būtų nei per lengvas, nei per sunkus. Pirmuoju atveju ugdomasis efektas bus žemas. Ugdomasis žaidimas turi leisti vaikui atrasti sau ką nors naujo. Antruoju atveju, kai žaidimas yra per sunkus, jis nustoja būti žaidimu ir tampa nuobodžiu mokslu arba darbu.
  4. Žaidimai turėtų turėti aiškią vaikui pradžią ir pabaigą.
  5. Psichologai pataria: pabaigus žaisti, žaislus patraukti toliau nuo vaiko. Yra laikoma, jei žaislai nėra nuolat vaikui prie akių, jie lieka jam nuolat norimi.
  6. Daug žaislų turi vieną trūkumą – jie neskatina vaizduotės. Dž.Diui sake:”Kuo mažiau fizinis objektas panašus į įsivaizuojamą tikslą, kaip kubas į laivą, tuo stipresnė paskata į vaizduotę”.

Pasakos

Kam reikalingos pasakos? Dažniausiai suaugusieji skaito vaikams pasakas todėl, kad taip yra priimta; todėl, kad tai yra tradicija; kad tai vaikams patinka. Bet ką gi vaikams duoda pasakos?
Pasaka – tai amžių patirties atsakymai į pradedančio eiti per gyvenimą vaiko. Pasaka – tai liaudies išminties perdavimas vaikams, ne visada suprantamos suaugusiems, bet tikrai aiškios vaikams.
Pasakas galima skirstyti į “gyvas” ir “negyvas”. “Gyvos” pasakos ne tiek linksmina vaikus, kiek moko juos. Dažniausiai, kuo stipresnis, rašytojo sukurtas, pasakos variantas, tuo mažiau tokia pasaka moko. Dažnai rašytojai modifikuoja pasakas, taip dingsta jų pirmapradė prasmė. Pvz, Šarlis Pero “gerino” pasakas, paversdamas jas istorijomis su tam tikra morale pabaigoje, kadangi jo “socialinis užsakovas” buvo prancūzų karaliaus dvaras. A.Puškino pasakos – gilus išminties šaltinis.
Tačiau pasakos turi ne tik mokymo funkciją, tai būtų per siaura. Pasakos padeda vystyti vaikui žmonių vidinio pasaulio supratimą, nuima nerimą ir stiprina pasitikėjimą savimi. Pasakos padeda įveikti jo besiformuojančios asmenybės neigiamas puses. Gobšam, egoistiškam vaikui naudinga klausyti pasaką apie žvejį ir auksinę žuvelę, nedrąsiam vaikui – apie baigštų kiškį, nuotykių randančiam vaikui – apie Buratiną, kaprizingam – apie princesę ant žirnio, aktyviam – apie batuotą katiną ir tt.

Pasaka “Trys paršiukai”


Aiškiai parodo vaiko vystymąsi pasaka “Trys paršiukai”. Tai yra labai svarbu – mokytis atsisakyti malonumo dabar, palaukti, padaryti didelį darbą, kurio vaisus pajausime vėliau. Ir ši pasaka to moko. Iš pradžių vaikai susitapatina su pirmuoju paršeliu, kuris linksminasi ir nenori įdėti jokių pastangų darbui. Ir gauna kaip rezultatą – Vilką. Tada vaikas susitapatina su antruoju paršeliu ir pajaučia jo veiksmų rezultatus. Ir paskui vaikas jau paauga iki trečiojo paršelio, kuris jau žino kaip reikia elgtis ir kodėl. Čia parodytas palaipsnio asmenybės formavimosi procesas. Susitapatindamas vaikas pereina vystymosi laiptelius ne protu, o visa savo esybe. Čia mes sutinkame dar vieną pasakų ypatybę – aktyvų vaiko dalyvavimą. Įsijausdamas į stebuklingą pasakos pasaulį, vaikas gyvena personažų gyvenimą, įveikia kliūtis, miršta ir vėl atgimsta.
Yra dar vienas veikėjas šioje pasakoje – vilkas, kuris gyvena kiekviename iš mūsų. Kiekvienas vaikas pažįsta tą būseną, kai jaučia pyktį, norą griauti, suvalgyti, sulaužyti. Tai baisu – tu savęs nevaldai. Ir pasaka vaikui pataria, kad vilkas – nevaldoma agresija, visada baudžiama. Tad mokykis valdyti vilką savo viduje.


Pasaka “Vištelė”

Panagrinėkime pasaką “Vištelė”. Vaikams 1-1,5 m labiau girdimi žodžiai “senelis ir senelė”, “vištelė”, “pelytė”, kurie suteikia pasakai švelnumo, ramina vaiką. 2ų metų vaikas jau išgirsta žodžius “ sudužo”, “nukrito”, “verkia”. Šių žodžių neigiamas emocinis atspalvis padaro pasaką ryškesnę, emociškai jaudinančią. Auksinis kiaušinis – mirties simbolis. Višta – tarpininkas tarp dangaus ir žemės – taai pasirinkimų ir pokyčių galimybė. O paprastas kiaušinis – tai naujo gyvenimo simbolis. Pasaka tarsi ramina, simbolizuoja atsinaujinimus, nuolatinius pokyčius, augimą, pasikeitimą.
Beveik kiekvienoje neadaptuotoje pasakoje galima rasti gilią prasmę ir suprasti ką ji gali duoti vaikams.
Reikia pastebėti, kad smegenų kairysis pusrutulis subręsta vaikams vėliau nei dešinysis. Jo pagrindas yra vaizdinių ir simbolių rinkinys. Ir rinkti juos galima tik bendraujant su žmonėmis, žaidžiant, skaitant pasakas.

  • Geriausia būtų jei pasaką tėvai ne skaitytų, o sektų.
  • Pasakojant pasaką, aprašykite viską detaliai. Vaikai turi gebėjimą įsivaizduoti vaizdinius, kuriuos įsivaizduoja kiti žmonės.
  • Leiskite vaikui rinkti pasaką, kurią jam skaityti. Jei jis nori kokios nors pasakos dešimtą kartą iš eilės, reiškia jam to reikia – vyksta tobulėjimo, suvokimo augimo darbas.
  • Neaiškinkime vaikui pasakos gilios prasmės. Jis pats supras tą, ko jam reikia.
  • -Būtų gerai nekeisti, nemoderninti liaudies pasakų. Kad “neperneštų” veikėjų į mūsų pasaulį, negretintų su realybe. Tegul veikėjai lieka pasakų pasaulyje.
Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

sėkmingai užsiprenumeravote!